Neįtikėtinai talentingas pianistas Emilis Gilelsas, muzikantas ir virtuozas, šimtmečio žmogus, nepralenkiamas meistras
Sovietmetis – vienas didžiausių ir naujausių laikotarpių Rusijos istorijoje, jį įprasta girti, įprasta kritikuoti, kalbėti su neapykanta ar nostalgija, nepriimta būti jam abejingam.
Tai buvo sunkūs metai, nenutrūkstamos kovos metai, dideli pasiekimai, grandiozinės idėjos ir baisios tragedijos per septyniasdešimt metų sovietų žmonės patyrė tiek daug, ko kitos tautos negalėjo patirti per kelis šimtmečius.
Per trumpą laiką iš pilietinio karo ir revoliucijos pelenų buvo sukurta nauja valstybė, sukurta iki tol neregėta ideologija, atgaivinta nauja kultūra. Tai buvo jėgos, drąsos, neįtikėtinos dinamikos ir energijos metas.
Sovietmetis taip pat rado savo įsikūnijimą muzikoje, vienas iš jos „garso“ „šauklių“ buvo neįtikėtinai talentingas pianistas Emilis Gilelis, muzikantas ir virtuozas, šimtmečio žmogus, nepralenkiamas meistras, kurio grojimas perėmė visa, kas geriausia, kas buvo „sovietiniame“ klasikos skambesyje.
Kiekvienas puikus pianistas, kaip ir kiekvienas puikus kompozitorius, turi savo skambesį, būdingą stilių, dėl kurio jis skiriasi nuo visų kitų. Technika, atlikimo maniera, įkvėpimas, virtuoziškumas – visos šios savybės daugiausia kyla iš pianisto charakterio, jo gyvenimo pažiūrų ir pageidavimų.
„Ekscentriškasis“ Glennas Gouldas muzikoje įžvelgė neapsakomai gilų dvasingumą, kurį siekė perteikti klausytojui. Sunkiausio likimo žmogus György Csiffra, tarsi kovodamas su negandomis, grojo neįtikėtinai džiaugsmingai, lengvai, savo muzika ir kitiems padėdamas atrasti jėgų išgyventi gyvenimo perversmus.
Aleksejus Sultanovas garsėjo „pragarišku“ pasirodymu, persmelkiusiu žiūrovą iki kaulų smegenų.
O Emilis Gilelsas, rimtas, santūrus, stiprus žmogus, įkūnijo žaidimą, kuris buvo atšiaurus, dinamiškas, drąsus, kupinas ryškių spalvų, žaidimą, kuris tarsi tapo kvietimu gyventi ir kovoti.
Galbūt Gilelso muzika tokį stiprų įspūdį padarė iš dalies dėl paties virtuozo elgesio: Emilis visada buvo griežtas, santūrus ir visiškai nesijaudinantis. Jis tarsi žinojo, kad visiškai valdo situaciją, jo įvaizdis ir jo pasirodymas veikė puikiai suderintu tandemu, palikdami žiūrovui neišdildomą įspūdį.
„Milya Gilels yra puikus vaikas dėl savo retų sugebėjimų. Gamta jam padovanojo nuostabias rankas ir retą ausį, būdingą tiems, kurie gimė tik groti pianinu“, – apie jauną mokinį, būdamas vos trylikos, pastebėjo Ya.
Emilis Gilelsas buvo ne tik išskirtinis virtuozas, turėjęs kone geriausią techniką tarp sovietinių ir net viso savo laikotarpio muzikantų, bet ir puikus muzikantas, gebantis perteikti klasiką savo griežtai, bet įspūdingai.
Gilelso pasirodymas buvo sovietmečio įsikūnijimas – galingas, santūrus, griežtas ir drąsus, kupinas dinamikos ir aistringo kvietimo gyventi.„Pirmas dalykas, kuris išskiria Gilelsą, yra jo vyriškumas ir stiprios valios žaidimo intensyvumas. Jo pasirodymas visiškai svetimas sentimentalumui, manieringumui ir moteriškumui. Gilelso meninis mąstymas nepažįsta egzaltacijos ir pretenzingumo. Visame galima pajusti sveikos energijos perteklių, natūraliai išplaukiantį iš jo prigimties... Tai tikroviškas, gyvenimą patvirtinantis menas, stambių planų, energingų linijų ir spalvų menas“, – apie Emilio grojimą kalbėjo kitas garsus virtuozas Jakovas Milšteinas. .
Gilelso grojimas buvo sovietmečio įsikūnijimas – galingas, santūrus, atšiaurus ir drąsus, kupinas dinamikos ir aistringo raginimo gyventi, kurti, kurti, siekti ir tvirtinti savo vietą gyvenime.
Toks atlikimo būdas neprarado savo aktualumo ir dabar, kai yra daug muzikos rūšių, kurios siekia to paties efekto. Kad ir kaip būtų keista, Gilelso grojimas galėtų pranokti šiuolaikinį techno, RnB, dubstep ir kitus „energetinius“ muzikos stilius būtent savo gebėjimu suteikti žmogui valios gyventi, vidinės jėgos ir energijos.
Laimei, Gilelso palikimas išliko koncertiniuose įrašuose, studijiniuose įrašuose ir šimtų medžiagų pavidalu, perkeltomis į šiuolaikines žiniasklaidą ir todėl prieinamos tiems, kurie nori sužinoti, kaip atrodo tikrai vyriška muzika.
Likimo numylėtinis
>Emilis Grigorjevičius Gilelsas gimė Odesoje 1916 m. spalio 6 d., matydamas Rusijos imperijos nuosmukį, revoliucijos aušrą ir šiek tiek numatęs sovietmetį, suteikusį jam pasaulinę šlovę.
Emilis buvo kilęs iš žydų šeimos: jo tėvas Gregory buvo darbininkas, mama Estera atsidėjo rūpindamasi šeima ir namais. Ir Gilelio draugai, ir biografai pažymi, kad jis gavo gana gerą, bet itin griežtą auklėjimą, o tai neabejotinai paveikė muzikanto charakterį.
Anksti pajutęs aistrą muzikai ir meilę scenai, mažasis Emilis net ragino kaimyninių kiemų vaikus suvaidinti teatro spektaklius pagal jo parašytas pjeses.
Dar nebaigęs studijų Gilelsas tapo pirmojo visos sąjungos muzikantų konkurso nugalėtojuPirmasis Gilelso muzikos mokytojas buvo Ya I. Tkachas, kurio pamokų dėka, būdama 13 metų, Milya galėjo viešai pademonstruoti savo talentus, surengdama koncertą, kuris baigėsi audringais plojimais.
Tada buvo Odesos konservatorija, į kurią maždaug tais pačiais metais, nepaisant savo tėvo, muzikos mokytojo, pastangų, nepaklusnusis, taip pat gyvenęs Odesoje, taip pat neįstojo.
O legendinis Heinrichas Neuhausas padėjo jaunajam virtuozui pasiekti techninio tobulumo Maskvoje, ir čia vėl verta paminėti Svjatoslavą Richterį, nes, nepaisant visų išskirtinių Gilelso sėkmių, Heinrichas Gustavovičius vadino „užsispyrusį“ pianistą Richterį. mėgstamiausias mokinys.
Kita vertus, Gilelso gabumais žavėjosi ir pats Gilelsas, su virtuozu susipažinęs studijų Odesoje metu.
Dar nebaigęs mokslų, Gilelsas išgarsėjo kaip įkvėptas vertėjas ir genialus muzikantas, tapo pirmojo visos sąjungos muzikantų konkurso nugalėtoju, o vėliau sugebėjo laimėti keletą prestižinių Europos konkursų. Ir tada liko tik šlovė, sėkmė, pripažinimas ir šviesi pianisto gyvenimo linija, persmelkusi visą sovietmetį.
Žmonos ir meilužės
>Atrodytų, griežtas ir santūrus, Gilelsas sunkiai galėjo ypač aiškiai išreikšti savo jausmus. Tačiau jo gyvenimo istorija paženklinta šviesių akimirkų, susijusių su moterimis.
Buvo ir tragedijų – anksti mirė pirmoji maestro žmona pianistė Rosa Tamarkina, su kuria jis buvo suburtas karo metais, kai Gilelsas daug koncertavo visoje SSRS (taip pat ir apgultame Leningrade), anksti mirė, palikdama muzikantą, neperžengęs trisdešimties metų slenksčio, našlys .
Emilis Gilelsas mirė 1986 m., tačiau išliko talentingiausias ir gerbiamas šalies muzikantasAtšiauriais karo metais Gilels taip pat užmezgė audringą romaną su Latvijos žyde, komuniste Bonya Girshberg, kuri spėjo skirti laiko aktyviam politiniam darbui ir fašistų lageriuose prarado beveik visą šeimą.
Bonya ir Emilis susipažino per virtuozo vizitą Kirove, kur emigrantė, beveik nemokanti rusų kalbos, dirbo slaugytoja jaunesniojo leitenanto laipsnį. Tarp jų įsiplieskė karštas jausmas, kuris truko ne vienerius metus ir palietė ne tik šiuos du, bet ir daugumą garsių to meto muzikantų, per kuriuos Emilis perteikė savo jausmingus ir įkvėptus laiškus Bonai.
Vestuvės nepasiteisino - Girshbergas „išsigando“ sunkaus pianisto temperamento ir negalėjo susieti savo gyvenimo su juo, ištekėjo už karo chirurgo, su kuriuo laimingai praleido visą likusį gyvenimą. O Gilelsas ne mažiau laimingai susiejo savo gyvenimą su poete ir entuziastinga savo talento gerbėja Farizet Khutsistova, kuri sugebėjo mums palikti stulbinančiai susistemintą daugiau nei 11 tūkstančių dokumentų apie Gilelio gyvenimą archyvą.
Emilis Gilelsas mirė 1986 metų spalio 14 dieną Maskvoje, išgyvenęs visą didįjį sovietmetį nuo A iki Z, bet, ko gero, laimei, nematęs šalies žlugimo. Jis buvo mėgstamiausias Stalino, Chruščiovo, Brežnevo, talentingiausio ir garbingiausio šalies muzikanto.
GILELS Emilis Grigorjevičius (1916 m. X 19–1985 m. X 14)
adv. str. SSRS (1954), valstybės laureatas. (1946) ir Lenino (1962) premijos, Socialistinio darbo didvyris (1976)
Emilis Grigorjevičius nemėgo duoti interviu ir retai pasirodė spaudoje. Gal tik kartą prisiminė tolimą Odesos laiką. „Vaikystėje mažai miegojau. Už nugaros pajutau didžiulės minios kvėpavimą, laukiantį. Orkestras sustingo, o oras prisipildė gražių garsų, vis stipriau.
Bet tada durys dažniausiai šiek tiek prasivėrė, ir sunerimusi mama koncertą nutraukdavo įdomiausioje vietoje; -Vėl mojuojate rankomis ir dainuojate naktimis, o ne miegate? Ar vėl paėmėte valdovą? Duok dabar ir užmigk po dviejų minučių! Per dieną turėjau ir svarbių reikalų. Parašiau pjesę apie vyrą, kuris nori mokytis muzikos ir tapti įžymybe.
Šio spektaklio premjera įvyko prie mūsų namų lauko durų. Visi mūsų kiemo vaikai buvo įtraukti į spektaklį. Papuošalai ir dekoracijos sudarė iš namų nelegaliai atgabentų kilimėlių. Atlikau pagrindinį muzikanto vaidmenį ir tuo pačiu sugebėjau būti sufleriu.
Mano vaikystės mintys buvo visiškai įtrauktos į muziką“.
Jo svajonė išsipildė, galbūt greičiau nei tikėjosi.
Liudininkų įspūdžiai: „Sausakimšoje Maskvos konservatorijos salėje kilo bendras jaudulys, Gilelsui atlikus fantaziją Mocarto ir Liszto tema „Figaro vedybos“, visa salė atsistojo. Nepažįstami žmonės prieidavo vienas prie kito, keisdavosi entuziazmo šūksniais ir net įsiveldavo į karštus ginčus dėl nepakankamų, jų nuomone, E. Gilelsui skirtų pagyrų. Žvelgiant į šį zujantį, gestikuliuojantį žmonių būrį, iškart ir neabejotinai buvo galima suprasti, kad įvyko didelis, džiaugsmingas įvykis. Jaunuolis atsistojo veidu į publiką ir nusilenkė taip ramiai, kaip minutei prieš tai, kai atsisėdo prie pianino ir išgavo iš jo nesuprantamus garsus. Apskritai, pati nuostabiausia virtuozo išorinio elgesio savybė yra visiškas nusiteikimas. Tai ne apsimestinė ramybė, o natūrali būsena, kurią diktuoja fizinė ir psichinė sveikata bei didžiulis pop talentas.
Taip, A. Alschwangas pasirodė visiškai teisus: 1933 m. Visasąjunginio konkurso perklausose dalyvavusi Maskvos publika tapo vienos iš XX amžiaus scenos meno lyderių gimimo liudininku.
Būsimas konkurso nugalėtojas į Maskvą atvyko iš Odesos, kur būdamas 13 metų surengė pirmąjį savarankišką koncertą. Dar labai jauno pianisto Ya mokytojas I. Tkachas nepaprastai įžvalgiai įvertino savo auklėtinio galimybes: „Mil Gilels yra nuostabus vaikas savo retais sugebėjimais tie, kurie gimė išskirtinai groti pianinu“. Tikrai taip; jis gimė tapti pianistu. Ir ateityje ne kartą buvo pastebėta nuostabi jo grojimo organiška prigimtis, kažkokia vidinė vienybė su klaviatūra, su instrumentu. Visa tai reikalavo kruopštaus požiūrio ir sunkaus darbo vadovaujant patyrusiam mokytojui. B. M. Reingbaldas tapo tokiu Gilelso mokytoju Odesos konservatorijoje. Daug vėliau iškilusis menininkas pisa.l: „... teisingumas reikalauja pasakyti, kad mano tikroji muzikinė mokytoja buvo Berta Michailovna... Ji buvo puikios kultūros žmogus... Turėdama psichikos jautrumą, ji sugebėjo atpažinti stipriąsias jos mokiniai ir pažadinti jų norą atskleisti geriausias jūsų savybes“.
Žinoma, kaip ir kiekvienas puikus menininkas, Gilelsas bėgant metams tobulėjo, praturtino savo vidinį pasaulį, atverdamas sau ir žmonėms vis daugiau muzikinio lobyno puslapių. Tačiau jau ant brandos slenksčio jis buvo menine prasme itin vientisas žmogus. „Esu visiškai įsitikinęs, – sveikindamas savo kolegą su 60-mečiu, – sakė Ya Flier, – kad jau būdamas 16 metų Gilelsas buvo pasaulinio lygio pianistas, ne kartą grįžtu prie šios minties: koks buvo kurčias ir trumparegis kai kurie Gilelio kritikai ir biografai, suvokę jį tik kaip fantastišką virtuozą, „žiūrėjo“ (tiksliau, „klausėsi“) m. jis taip pat nuostabus muzikantas... Gilelso menas, jau jaunystėje, buvo reta meninio intelekto, kūrybinės vaizduotės, natūralaus pianizmo, puikaus formos ir stiliaus pojūčio sintezė... Man Emilio Grigorjevičiaus atlikėjo kelias yra vienas monolitas“.
Nepaisant nuostabios pradžios, Gilelso, kaip menininko, raida paprastai vyko iš esmės nuosekliai. Svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino metai tobulėjimo pas G. G. Neuhausą Maskvos konservatorijos aukštojoje meninio meistriškumo mokykloje (dabar asistentė-stažuotė) (1935–1938 m.) Šiuo laikotarpiu jaunajai pianistei atėjo pasaulinė šlovė . Po antrosios premijos Vienos konkurse (1936), triumfuojanti pergalė tarptautiniame E. Ysaye konkurse Briuselyje (1938). Nuo tada dešimtmečius nenuilstama koncertinė veikla visame pasaulyje atvedė Gilelsą į didžiausių šių laikų pianistų gretas.
Labai sunku trumpai apibūdinti reikšmingiausius puikaus ir daugialypio menininko (būtent Gilelio) kūrybinės išvaizdos bruožus. Iš esmės vienas iš subtilių Spinozos paradoksų yra teisingas: „Apibrėžti – tai apriboti“. Ir vis dėlto galima sutikti su Y. Milsteinu, kai jis rašo: „Pirmas dalykas, kuris išskiria Gilelsą, – jo pasirodymas visiškai svetimas sentimentalumui, manieroms, o Gilelso vyriškumas žavi ne tik įkvėpimo vietose, bet net ir niūriuose, melancholiškuose epizoduose visada turi kiek griežtą ir sąmoningai santūrų meninį mąstymą. Gilelsas nepažįsta egzaltacijos ir pretenzingumo Visame slypi sveikos energijos perteklius, natūraliai išplaukiantis iš jo prigimties... Tai tikroviškas, gyvenimą patvirtinantis menas, stambių planų, energingų linijų ir spalvų menas.
Minėtas pastebėjimas datuojamas 1948 m., kai menininko užnugaryje buvo ne tik šviesi jaunystė, bet ir atšiaurūs karo metai, pasirodymai fronto kariams apgultame Leningrade, pirmosios užsienio gastrolės. Beveik po dešimties metų G. Koganas tarsi tęsia cituotą ištrauką: „Gilelis – visas žemiškas, visas žemiškas Nesustabdoma gyvybės jėga pergalingai džiaugiasi pianisto grojimu, pursteli iš po pirštų, prisotindama salę elektra. klausytojai tarsi jaunėja, akys spindi, kraujas greičiau cirkuliuoja gyslomis. Atlikėjo stichija – galingas dinamiškas augimas, jo muzika skamba drąsiai ir galingai. tankus, masyvus, „svarus“.
50-ųjų vidurys jau yra pasaulinio pripažinimo metas menininkui, kuris vienas pirmųjų atstovavo sovietiniam pianistikos menui daugelio šalių, tarp jų ir Jungtinių Amerikos Valstijų, scenose.
Ir galiausiai dar viena savybė, kuri sustiprina ankstesnes. I. Popovas 1970 m. rašė: „Emocinės pilnatvės prasme, kalbant apie imperatyvų muzikinės kalbos imperatyvumą, jo kūrybos stilius primena didžiausių mūsų laikų dirigentų muzikinių kūrinių interpretaciją Nieko išorinio, jokių garso rampliažų. jokių tyčinių efektų, jokių įprastų dalykų. Kiekviena frazė skamba ryškiai, įspūdingai. muzikinė ir dramatiška kompozicijos koncepcija... Pianisto atlikimo koncepcijos visada stulbinamai paprastos, tačiau tai yra aukščiausias paprastumas, kuris yra diametraliai priešingas primityvumui ir yra jo antipodas... Mene nėra nieko sunkiau, kaip tai pasiekti didelis paprastumas, iš kurio atsiveria didžiuliai vaizdiniai atstumai. Taigi, atrodo, kad Gilelso meninis credo per daugelį metų nepatyrė jokių reikšmingų pokyčių. Ne, tik paviršutiniškas supratimas leis padaryti tokią išvadą. Visi paminėti bruožai iš tikrųjų sudarė pianisto meninių konstrukcijų pamatą. Ir visiškai natūralu, kad jis pelnytai įgijo puikaus Bethoveno kūrybos interpretatoriaus reputaciją. Dar kartą perskaitykite aukščiau pateiktus teiginius ir jums taps aišku, kaip bendra Gilelso meno orientacija atitinka daugelio Bethoveno kūrinių turinį, o ypač jo penkių koncertų fortepijonui, kurių interpretacija tapo viena iš labiausiai paplitusių. išskirtiniai brandžių Gilelių pasiekimai. Ilga menininko kelionė atvedė prie Bethoveno ciklų, kurių metu jis įvaldė įvairiausias repertuaro sritis – nuo Liszto fantazijų ir rapsodijų virtuoziškumo iki gilios Schuberto ar Brahmso koncentracijos.
Gilelsas kritikams atnešė daug rūpesčių. Įtraukę pianistą į iškilių „beethovenistų“ gretas, jie kartais išskirdavo, pavyzdžiui, Mocartą iš Gilelso „turtų“. Vėliau menininko Mocarto programos sukėlė entuziastingiausių atsakymų. Tas pats ir su Šopenu. Vienas recenzentas 1972 m. pastebėjo, kad buvo tiesiog sunku atpažinti „surinktus ir drausmingus Gilelius“, kai jis buvo „ekstazės būsenoje“, atlikdamas pirmąją Chopino baladę. Pats Gilelsas kartą pastebėjo, kad jam patinka „medžiagos atsparumas“. Ir jis visada tai įveikdavo...
Pianisto repertuaras, žinoma, didžiulis, čia neįmanoma net trumpai paliesti visų jo aspektų. Nepaisant to, reikia pažymėti, kad Gilelsas ypač domėjosi rusų klasika. Visi žino tikrai standartinę Čaikovskio Pirmojo koncerto interpretaciją. Tačiau Gilelsas buvo įsitikinęs dviejų kitų didžiojo kompozitoriaus koncertų propaguotojas. Menininko vaidmuo Medtnerio fortepijono paveldo „reabilitacijoje“ taip pat itin reikšmingas. Gilelso paslaugas sovietinei muzikai sunku perdėti. Jo Programose randame pagrindinius D. Šostakovičiaus, A. Chačaturiano, D. Kabalevskio, M. Veinbergo, A. Babajanjano ir, žinoma, S. Prokofjevo kūrinius. S. Prokofjevo aštuntąją sonatą Gilelsas atliko pirmą kartą.
Gilelso meninė, muzikinė ir socialinė veikla yra įvairi. 40-50-aisiais daug dėmesio skyrė ansambliniam pasirodymui, koncertavo įvairių kompozicijų instrumentiniuose duetuose, trio, kartu su Bethoveno kvartetu. Galima sakyti, kad atlikėjo įrašai plokštelėse pažymėti „kokybės ženklu“; Iš pastarųjų, ko gero, pirmiausia reikėtų išskirti visų penkių Bethoveno koncertų įrašą, akompanuojant orkestrui, kuriam vadovauja amerikiečių dirigentas D. Sellas.
Nuo 1938 m. Gilelsas dėstė Maskvos konservatorijoje, o nuo 1952 m. buvo jos profesorius. Tarp jo mokinių – tarptautinių konkursų laureatai I. Žukovas, M. Mdivani ir kt.
Emilis Gilelsas mėgavosi aukščiausiu autoritetu muzikos pasaulyje. Jis nuolat buvo kviečiamas į didžiųjų scenos menų konkursų (Paryžius, Briuselis ir kt.) žiuri. Būtent jis vadovavo pirmųjų keturių tarptautinių Čaikovskio konkursų pianistų žiuri. Gilelsas buvo išrinktas Londono karališkosios muzikos akademijos garbės nariu (1967), Budapešto konservatorijos garbės profesoriumi (1968) ir Romos akademijos „Santa Cecilia“ garbės akademiku (1980), apdovanotas miesto aukso medaliu. Paryžius (1967), Belgijos Leopoldo I ordinas (1968) ir daugelis kitų aukštų apdovanojimų.
Maždaug pusę amžiaus melomanai susitikinėjo su Emiliu Gilelsu. Tačiau vargu ar kas galėtų teigti, kad jis jau viską žinojo nuostabiojo pianisto paletėje. Kiekvienas jo koncertas buvo naujų pasaulių atradimas meninės minties srityje. „Tarp mūsų menininkų, kurie yra šlovės ir kūrybinės brandos zenite“, – žurnale „Muzikinis gyvenimas“ rašė G. Shokhmanas, Gilelsas išsiskiria bene didžiausiu dinamiškumu: jo mene nuolat vyksta tam tikri pokyčiai, Be anksčiau laukto, „vardu ir praeities susitikimais garantuotai, pianisto koncertuose dažnai susiduri su netikėtais, o kartais net stulbinančiais intensyvaus, galima sakyti, sprogstamojo, vidinio menininko dvasinio gyvenimo įrodymu“. Todėl pabaigai būtų taip tikslinga priminti, taikant Gilelsą, perfrazuojant Puškino eilutę apie Rossini, kuris buvo „amžinai tas pats, amžinai naujas“...
Literatūra: Delsonas V. Emilis Gilelsas - M., 1959; Rabinovičius D. Pianistų portretai.-M., 1970; Khentova S. Emilis Gilelsas - M., 1967 m. Lenino premijos laureatai. šeštadienis – M., 1970 m. Sovietinės muzikos pasididžiavimas – M., 1987 m.
Citata Pagal knygą: Grigorjevas L., Platekas J. „Šiuolaikiniai pianistai“. Maskva, „Sovietų kompozitorius“, 1990 m
Kopijuojant svetainės medžiagą, būtina aktyvi nuoroda į!
Vienas iškilių muzikos kritikų kartą pasakė, kad būtų beprasmiška diskutuoti tema, kas pirmas, kas antras, kas trečias tarp šiuolaikinių sovietinių pianistų. Meno rangų lentelė yra daugiau nei abejotina, samprotavo šis kritikas; Meninės simpatijos ir žmonių skoniai skiriasi: vieniems gali patikti toks ir toks atlikėjas, kiti pirmenybę teiks tokiam ir tokiam... „Bet, – tęsė toliau, – nebandydami nuspręsti, kas šioje nuostabioje galaktikoje groja geriau už. visa kita, vis dėlto galima nustatyti, kieno menas sukelia didžiausią visuomenės rezonansą, mėgaujasi labiausiai bendras pripažinimas plačiame klausytojų rate“ (Koganas G.M. Pianizmo klausimai.-M., 1968. P. 376.). Tokią klausimo formuluotę reikia pripažinti, matyt, vienintele teisinga. Jeigu, vadovaujantis kritiko logika, kalbame apie atlikėjus, kurių menas kelis dešimtmečius mėgavosi „bendriausiu“ pripažinimu ir sukėlė „didžiausią visuomenės rezonansą“, E. Gilelsą neabejotinai reikėtų įvardinti vienu pirmųjų.
Gilelso kūryba pagrįstai laikoma vienu aukščiausių XX amžiaus pianizmo laimėjimų. Tai galioja tiek mūsų šalyje, kur kiekvienas susitikimas su menininku virto didelio kultūrinio masto įvykiu, tiek užsienyje. Pasaulio spauda ne kartą ir aiškiai pasisakė šiuo klausimu. „Pasaulyje yra daug talentingų pianistų ir keletas puikių meistrų, kurie pakyla virš visų kitų. Emilis Gilelsas – vienas iš jų...“ (Humanité, 1957, birželio 27 d.). „Tokie fortepijono titanai kaip Gilels gimsta kartą per šimtmetį“ (Mainichi Shimbun, 1957, spalio 22 d.). Tai vieni, toli gražu ne patys plačiausiai, užsienio apžvalgininkų teiginiai apie Gilelsą...
Jei jums reikia fortepijoninės natos, ieškokite jos „Notestore“.
Emilis Grigorjevičius Gilelsas gimė Odesoje. Nei jo tėvas, nei mama nebuvo profesionalūs muzikantai, tačiau šeima mėgo muziką. Namuose buvo fortepijonas, ir ši aplinkybė, kaip dažnai nutinka, suvaidino svarbų vaidmenį būsimojo menininko likime.
„Vaikystėje mažai miegojau“, – vėliau pasakojo Gilelsas. „Naktį, kai viskas buvo tylu, iš po pagalvės išėmiau tėvo liniuotę ir pradėjau diriguoti.
Nedidelis tamsus vaikų kambarys virto akinančia koncertų sale. Stovėdamas ant scenos už nugaros pajutau didžiulės minios alsavimą, o orkestras stovėjo laukdamas priešais. Pakeliu lazdą ir oras prisipildo gražių garsų. Garsai darosi vis garsesni ir garsesni. Forte, fortissimo!
...Bet tada durys dažniausiai šiek tiek prasivėrė, ir sunerimusi mama koncertą nutraukė įdomiausioje vietoje:
-Vėl mojuojate rankomis ir dainuojate naktimis, o ne miegate? Ar vėl paėmėte valdovą? Duok tai dabar ir užmigk po dviejų minučių!
Kai berniukui buvo maždaug penkeri metai, jis buvo nuvežtas pas Odesos muzikos koledžo dėstytoją Jakovą Isaakovichą Tkachą. Jis buvo išsilavinęs, išmanantis muzikantas, garsiojo Raulio Pugno mokinys. Sprendžiant iš apie jį išlikusių prisiminimų, jis yra įvairių fortepijoninio repertuaro leidimų eruditas. Ir dar vienas dalykas: įsitikinęs vokiškos etiudų mokyklos šalininkas. Pas Tkachą jaunasis Gilelis studijavo daugybę Leshgorno, Bertini ir Moszkowskio opusų; tai padėjo stipriausius pamatus jo technikai. Audėjas studijose buvo griežtas ir reiklus; Gilelsas nuo pat pradžių buvo įpratęs prie darbo – reguliaraus, aiškiai organizuoto, be jokių nuolaidų ir nuolaidų.
„Prisimenu savo pirmąjį pasirodymą, – tęsė Gilelsas, – būdamas septynerių metų Odesos muzikos mokyklos mokinys užlipau į sceną groti Mocarto C-dur sonatos. Tėvai ir mokytojai sėdėjo gale ir iškilmingai laukė. Į mokyklos koncertą atvyko garsus kompozitorius Grechaninovas. Visi rankose laikė tikras spausdintas programas. Programoje, kurią pamačiau pirmą kartą gyvenime, buvo išspausdinta: „Mocarto sonata ispaniškai“. Mile Gilels“. Nusprendžiau, kad „ispaniškai“. - tai reiškia ispaniškai ir aš buvau labai nustebęs. Baigiau žaisti. Pianinas stovėjo prie pat lango. Gražūs paukščiai skrido prie medžio už lango. Pamiršęs, kad tai buvo etapas, su dideliu susidomėjimu ėmiau žiūrėti į paukščius. Tada jie priėjo prie manęs ir tyliai pasiūlė greitai palikti sceną. Nenoromis išėjau, atsigręžusi į langą. Taip baigėsi mano pirmasis pasirodymas“. (Gilels E. G. Mano svajonės išsipildė! // Muzikinis gyvenimas. 1986. Nr. 19. P. 17.).
Būdamas 13 metų Gilelsas įstojo į Bertos Michailovnos Reingbald klasę. Jis čia atkuria didžiulį kiekį muzikos, išmoksta daug naujų dalykų – ir ne tik fortepijoninės literatūros, bet ir kitų žanrų: operos, simfonijos. Reingbaldas supažindina jaunuolį su Odesos inteligentijos ratais ir supažindina su daugybe įdomių žmonių. Meilė teatrui, knygoms – Gogoliui, O'Henriui, Dostojevskiui, jaunojo muzikanto dvasinis gyvenimas kasmet tampa turtingesnis, įvairesnis. Didelės vidinės kultūros žmogus, vienas geriausių dirbusių mokytojų tie metai Odesos konservatorijoje, Reingbald Ji labai padėjo savo studentui. Ji priartino jį prie to, ko jam labiausiai reikėjo. pasakyti, kad nei prieš, nei po jos studentas Gilelsas nesusitiko tokie santykis su savimi... Jis amžinai išlaikė gilų dėkingumo jausmą Reingbaldui.
Ir netrukus jį pasiekė šlovė. Atėjo 1933 metai, sostinėje buvo paskelbtas Pirmasis sąjunginis atlikėjų konkursas. Vykdamas į Maskvą Gilelsas per daug nesitikėjo sėkmės. Tai, kas nutiko, buvo visiška staigmena jam pačiam, Reingbaldui ir visiems kitiems. Vienas iš pianisto biografų, grįžęs į tolimas Gilelso konkursinio debiuto dienas, piešia tokį paveikslą:
„Niūraus jaunuolio pasirodymas scenoje liko nepastebėtas.
Jis įtemptai priėjo prie pianino, pakėlė rankas, stabtelėjo ir, atkakliai sučiaupęs lūpas, pradėjo groti.
Žmonės salėje tapo atsargūs. Pasidarė taip tylu, kad atrodė, kad žmonės sustingo judesyje. Akys nukrypo į sceną. O iš ten plūstelėjo galinga srovė, gaudanti klausytojus ir privertusi paklusti atlikėjui. Įtampa augo. Šiai jėgai buvo neįmanoma atsispirti, o po paskutinių „Figaro vedybų“ garsų visi puolė į sceną. Taisyklės buvo pažeistos. Publika plojo. Žiuri plojo. Nepažįstami žmonės dalijosi savo džiaugsmu vieni su kitais. Daugelio akyse buvo džiaugsmo ašaros.
Ir tik vienas žmogus stovėjo ramus ir ramus, nors jam viskas kėlė nerimą – tai buvo pats atlikėjas“. (Khentova S. Emil Gilels. - M., 1967. P. 6.).
Sėkmė buvo visiška ir besąlygiška. Susitikimo su paaugle iš Odesos įspūdis priminė, kaip tuo metu sakė, sprogusios bombos įspūdį. Laikraščiai buvo pilni jo nuotraukų, radijas paskleidė žinias apie jį į visus Tėvynės kampelius. Ir tada pasakykite: pirma pianistas, kuris laimėjo pirmašalies istorijoje – kūrybingo jaunimo konkursas. Tačiau Gilelso triumfai tuo nesibaigė. Praėjo dar treji metai – ir jis laimėjo antrąją vietą tarptautiniame konkurse Vienoje. Tada – aukso medalis sunkiausiose varžybose Briuselyje (1938). Dabartinė atlikėjų karta įpratusi prie dažnų varžybų, dabar negali nustebinti įvairių konfesijų laureatų regalijomis, titulais, laurų vainikais. Prieškario laikais buvo kitaip. Varžybų buvo mažiau, o pergalės reiškė daugiau.
Išskirtinių menininkų biografijose dažnai akcentuojamas vienas ženklas – nuolatinė kūrybos raida, nenutrūkstamas judėjimas į priekį. Žemesnio rango talentas anksčiau ar vėliau užsifiksuoja ties tam tikromis ribomis. „Gileso biografija...“, – kadaise rašė G. G. Neuhausas, vadovavęs jaunuolio studijoms Maskvos konservatorijos Meistriškumo mokykloje (1935–1938), „yra nepaprasta dėl savo pastovaus, nuoseklaus augimo ir vystymosi. Daugelis, net ir labai talentingų pianistų, tam tikru momentu įstringa, už kurio nepastebi jokio ypatingo judėjimo (judesio aukštyn!). Gilelsui yra priešingai. Metai iš metų, iš koncerto į koncertą jo pasirodymas žydi, turtina ir tobulėja. (Neigauz G. G. Emilio Gilelso menas // Apmąstymai, atsiminimai, dienoraščiai. P. 267.).
Taip buvo Gilelso meninio kelio pradžioje, taip buvo ir ateityje – iki pat paskutinio jo veiklos etapo. Beje, turėtume į tai atkreipti ypatingą dėmesį ir pasvarstyti išsamiau. Pirma, ji pati yra labai įdomi. Antra, jis palyginti mažiau spausdinamas nei ankstesni. Muzikinė kritika, anksčiau tokia dėmesinga Gilelsui, septintojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje, atrodė, neatsiliko nuo pianisto meninės raidos.
Taigi, kas jam buvo būdinga šiuo laikotarpiu? Kas randa bene išsamiausią šio termino išraišką konceptualumas. Itin aiškus meninės ir intelektualinės koncepcijos identifikavimas atliekamoje kompozicijoje: jos „potekstė“, vedančioji figūrinė ir poetinė idėja. Muzikos grojimo procese vidinio viršenybė prieš išorinį, esminio prieš techniškai formalų. Jokia paslaptis, konceptualumas tikrąja žodžio prasme – tą, kurią turėjo omenyje Goethe, kuris teigė, kad Visi meno kūrinyje galiausiai lemia koncepcijos gilumas ir dvasinė vertė – tai gana retas reiškinys muzikiniame atlikime. Būdingi, griežtai tariant, tik aukščiausio lygio pasiekimai – tokie kaip Gilelso kūryba, kurioje visur, nuo koncerto fortepijonu iki miniatiūros pusantros-dviejų minučių garsui, rimta, talpi, psichologiškai sutirštinta interpretacinė idėja. yra pirmame plane.
Gilelsas kartą surengė puikius koncertus; jo grojimas stebino ir sužavėjo technine galia; pasakyti tiesą, medžiaga čia pastebimai nugalėjo dvasinę. Kas atsitiko, atsitiko. Vėlesnius susitikimus su juo norėčiau priskirti prie savotiško pokalbio apie muziką. Pokalbius su išmintingu ir didelę atlikimo patirtį turinčiu maestro praturtina ilgametės meninės refleksijos, kurios bėgant metams tapo vis sudėtingesnės ir galiausiai suteikė ypatingo svorio jo, kaip vertėjo, teiginiams ir sprendimams. Greičiausiai menininko jausmai buvo toli nuo spontaniškumo ir tiesmukiško atvirumo (tačiau emociniuose apreiškimuose jis visada buvo lakoniškas ir santūrus); bet jie turėjo talpos, turtingą obertonų skalę ir paslėptą, tarsi suspaustą, vidinę jėgą.
Tai buvo jaučiama beveik kiekviename plataus Gilelso repertuaro numeryje. Bet, ko gero, ryškiausiai pianisto emocinis pasaulis buvo matomas jo Mocarte. Priešingai interpretuojant Mocarto kūrinius pažįstamam lengvumui, grakštumui, nerūpestingam žaismingumui, koketiškam grakštumui ir kitiems „galantiško stiliaus“ aksesuarams, Gilelso šių kūrinių versijose dominavo kažkas neišmatuojamai rimtesnio ir reikšmingesnio. Tylus, bet labai ryškus, skanduojantis ir aiškus pianistinis tarimas; lėti, kartais pabrėžtinai lėti tempai (šią techniką, beje, pianistas naudojo vis dažniau ir efektyviau); didingos, pasitikinčios, atliekančios manieros, persmelktos dideliu orumu - galų gale bendras tonas, ne visai įprastas, kaip buvo sakęs, tradicinei interpretacijai: emocinė ir psichologinė įtampa, elektrinėjimas, dvasinis susikaupimas... „Gal istorija mus apgauna. : ar Mocartas – „Ar tai rokoko?“ po Gilelso pasirodymų didžiojo kompozitoriaus gimtinėje ne be pompastikos rašė: „Gal per daug dėmesio skiriame kostiumams, dekoracijoms, papuošalams ir šukuosenoms? Emilis Gilelsas privertė susimąstyti apie daugybę tradicinių ir pažįstamų dalykų. (Shumann Karl. Pietų Vokietijos laikraštis. 1970. sausio 31 d.). Iš tiesų, Gilelso Mocartas – ar tai būtų dvidešimt septintas ar dvidešimt aštuntas fortepijoninis koncertas, trečioji ar aštuntoji sonatos, d-moll fantazija ar F-dur variacijos Paisiello tema (Aštuntajame dešimtmetyje kūriniai dažniausiai buvo rodomi Gilelso Mocarto plakatuose.)- nesukėlė nė menkiausio ryšio su meninėmis vertybėmis a la Lancret, Boucher ir pan. Pianisto vizija apie Requiem autoriaus garsinę poetiką buvo panaši į tai, kas savo laiku įkvėpė Auguste'ą Rodiną, plačiai žinomo skulptūrinio kompozitoriaus portreto autorių: toks pat Mocarto įsisavinimo akcentas, Mocarto konfliktas ir drama, kartais slypi už žavingos šypsenos, Mocarto užslėpto liūdesio.
Tokia dvasinė nuotaika, jausmų „tonalumas“ apskritai buvo artimas Gilelsui. Kaip ir kiekvienas didelis, neįprastai jaučiantis menininkas, jis turėjo mano emocinį koloritą, kuris jo kuriamiems garso paveikslams suteikė būdingą, individualų ir asmeninį koloritą. Šioje spalvų schemoje bėgant metams vis ryškiau išryškėjo griežti, prieblandoje tamsinti tonai, vis labiau ryškėjo griežtumas ir vyriškumas, žadindami neaiškius prisiminimus – jei tęsime analogijas su vaizduojamuoju menu – siejamus su senųjų laikų kūriniais. Ispanijos meistrai, Moraleso, Ribaltos, Riberos, Velazquezo mokyklos tapytojai... (Vienas užsienio kritikų kartą išsakė nuomonę, kad „pianisto grojime visada galite jausti kažką panašaus į la grande tristezza – didelį liūdesį, kaip šį jausmą pavadino Dantė.") Tokie, pavyzdžiui, yra Gilelso trečiasis ir ketvirtasis Bethoveno fortepijoniniai koncertai, jo sonatos, dvyliktasis ir dvidešimt šeštas, „Pathetique" ir „ Appassionata“, „Mėnulis“ ir dvidešimt septintoji; Tai baladės, op. 10 ir Fantazija, op. Brahmso 116, instrumentiniai Schuberto ir Griego žodžiai, Medtnerio, Rachmaninovo pjesės ir daug daugiau. Kūriniai, lydėję menininką per reikšmingą jo kūrybinės biografijos dalį, aiškiai demonstravo metamorfozes, įvykusias bėgant metams Gilelso poetinėje pasaulėžiūroje; kartais atrodydavo, kad jų puslapiuose tarsi užgriuvo liūdnas atspindys...
Pati menininko sceninė maniera, „velionių“ Gilelių maniera, laikui bėgant taip pat pasikeitė. Atsigręžkime, pavyzdžiui, į senus kritikos pranešimus, prisiminkime, ką pianistas turėjo kažkada – jaunystėje. Tai, pasak girdėjusiųjų, buvo „plačių ir tvirtų pastatų mūras“, buvo „matematiškai patikrintas stiprus plieninis smūgis“, derinamas su „spontaniška galia ir stulbinančiu spaudimu“; skambėjo „tikras fortepijono atletas“, „virtuoziškos šventės džiūgaujanti dinamika“ (G. Koganas, A. Alschwangas, M. Greenbergas ir kt.). Tada atėjo kažkas kita. Gilelso piršto smūgio „plienas“ darėsi vis mažiau pastebimas, „spontaniškumas“ imtas vis griežčiau kontroliuoti, menininkas vis labiau tolsta nuo fortepijono „atletiškumo“. Ir terminas „džiaugtis“ tapo, ko gero, ne pats tinkamiausias jo menui apibūdinti. Kai kurie bravūriški, virtuoziški kūriniai skambėjo labiau kaip Gilelsas antivirtuozinis- pavyzdžiui, Liszto Antroji rapsodija arba garsusis g-moll op. 23, Rachmaninovo preliudija arba Šumano Tokata (visą tai aštuntojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje savo klavierabenduose dažnai atlikdavo Emilis Grigorjevičius). Pompastiška tarp daugybės koncertų lankytojų, Gilelso laidoje ši muzika pasirodė neturinti net šešėlio pianistinio drąsos ar pop bravūros. Jo grojimas čia – kaip ir kitur – atrodė šiek tiek prislopintos spalvos ir buvo techniškai elegantiškas; judėjimas buvo sąmoningai suvaržytas, greitis buvo moderuojamas - visa tai leido mėgautis pianisto skambesiu, nepaprastai gražiu ir tobulu.
Aštuntojo ir devintojo dešimtmečio publikos dėmesys vis dažniau buvo nukreiptas į Gilelso klavierabendą į lėtus, koncentruotus ir gilius jo atliekamų kūrinių epizodus, į muziką, persmelktą apmąstymų, apmąstymų ir filosofinio pasinėrimo į save. Klausytojas čia patyrė bene įdomiausius pojūčius: jis aiškiai parodyti buvo galima pamatyti gyvą, atvirą, intensyvų atlikėjo muzikinės minties pulsavimą. Galima buvo matyti šios minties „mušimą“, jos apvertimą garso erdvėje ir laike. Kažką panašaus tikriausiai būtų galima patirti sekant menininko darbus jo studijoje, stebint, kaip skulptorius kaltu marmuro luitą paverčia išraiškingu skulptūriniu portretu. Gilelsas įtraukė publiką į patį garso vaizdo formavimo procesą, priversdamas patirti pačias subtiliausias ir sudėtingiausias šio proceso peripetijas. Štai vienas būdingiausių jo pasirodymo požymių. „Būti ne tik liudininku, bet ir dalyviu tos nepaprastos šventės, kuri vadinama kūrybine patirtimi, menininko įkvėpimu – kas gali suteikti žiūrovui didesnį dvasinį malonumą? (Zahava B.E. Aktoriaus ir režisieriaus įgūdžiai. - M., 1937. P. 19.)– sakė žinomas sovietų režisierius ir teatro veikėjas B. Zahava. Žiūrovui, koncertų salės lankytojui – argi ne viskas taip pat? Būti Gilelio kūrybinių įžvalgų šventės dalyviu reiškė patirti tikrai didelius dvasinius džiaugsmus.
Ir dar apie vieną dalyką „velionių“ Gilelių pianizme. Jo garso drobės buvo pats vientisumas, kompaktiškumas, vidinė vienybė. Tuo pačiu metu buvo neįmanoma nekreipti dėmesio į subtilų, tikrai juvelyrinį „smulkmenų“ apdirbimą. Gilelsas visada garsėjo pirmuoju (formų tvirtumu); antroje jis pasiekė puikių įgūdžių būtent per pastaruosius pusantro-du dešimtmečius.
Jo melodiniai reljefai ir kontūrai išsiskyrė ypatingu išdirbimo filigraniškumu. Kiekviena intonacija buvo elegantiškai ir tiksliai nubrėžta, itin paaštrinta kraštais ir aiškiai „matoma“ visuomenei. Mažiausi motyviniai vingiai, ląstelės, saitai – viskas alsavo išraiškingumu. „To, kaip Gilelsas pateikė šią pirmąją frazę, pakanka, kad jis būtų vienas didžiausių mūsų laikų pianistų“, – kartą rašė vienas užsienio kritikų. Tai buvo nuoroda į vienos iš Mocarto sonatos, kurią pianistas grojo Zalcburge 1970 m., pradinę frazę; Dėl tos pačios priežasties recenzentas galėjo nurodyti frazę bet kuriame iš kūrinių, tuo metu įtrauktų į Gilels atliktų kūrinių sąrašą.
Žinoma, kad kiekvienas pagrindinis koncertų atlikėjas muziką intonuoja savaip. Igumnovas ir Feinbergas, Goldenweiseris ir Neuhausas, Oborinas ir Ginzburgas muzikinį tekstą „tardavo“ skirtingai. Pianisto Gilelso intonavimo stilius kartais buvo siejamas su originalia ir jam būdinga šnekamąja kalba: šykštumu ir preciziškumu renkantis išraiškingą medžiagą, lapidinį stilių, išorinio grožio panieką; kiekviename žodyje yra svoris, reikšmė, kategoriškumas, valia...
Visi, kuriems pavyko apsilankyti paskutiniuose Gilelso pasirodymuose, tikriausiai prisimins juos amžinai. „Simfoniniai etiudai“ ir keturios pjesės, op. 32 Schumann, Fantazijos, op. 116 ir Brahmso Variacijos Paganinio tema, Daina be žodžių A-dur (duetas) ir Mendelsono etiudas a-moll, Penki preliudai, op. 74 ir Skriabino Trečioji sonata, Bethoveno Dvidešimt devintoji sonata ir Prokofjevo Trečioji – visa tai vargu ar išsitrins iš atminties tų, kurie aštuntojo dešimtmečio pradžioje girdėjo Emilį Grigorjevičių.
Žvelgiant į minėtą sąrašą neįmanoma nepastebėti, kad Gilelsas, nepaisant labai seno amžiaus, į savo programas įtraukė itin sunkių kūrinių – vien Brahmso „Variacijos“ to vertos. Arba Bethoveno dvidešimt devintoji... Bet jis galėtų, kaip sakoma, palengvinti savo gyvenimą suvaidindamas ką nors paprastesnio, ne tokio atsakingo, techniškai mažiau rizikingo. Bet, pirma, jis niekada nieko sau nepalengvino kūrybiniuose reikaluose; to nebuvo jo taisyklėse. Ir antra: Gilelsas labai didžiavosi; jo triumfų metu – dar labiau. Matyt, jam buvo svarbu parodyti ir įrodyti, kad puiki pianistinė technika bėgant metams nenusilpo. Kad jis liko tas pats Gilelis, koks buvo žinomas anksčiau. Iš principo taip ir buvo. O kai kurie techniniai trūkumai ir gedimai, nutikę pianistui smunkančiais metais, bendro vaizdo nepakeitė.
Emilio Grigorjevičiaus Gilelso menas buvo didelis ir sudėtingas reiškinys. Nenuostabu, kad kartais tai sukeldavo įvairias ir nevienodas reakcijas. (V. Sofronitskis kartą apie savo profesiją yra pasakęs: vertę turi tik tai, kas diskutuotina – ir jis buvo teisus.) Pamenu, prieš pat Gilelso mirtį vienas muzikos kritikų, apsilankęs jo spektaklyje, kalbėjo taip. tai: „Įspėjimas žaidimo metu, nuostaba, o kartais ir nesutikimas su kai kuriais E. Gilelso sprendimais [...] paradoksalu po koncerto užleidžia vietą didžiausiam pasitenkinimui. Viskas stoja į savo vietas" (Koncerto peržiūra: 1984, vasaris-kovas//Tarybinė muzika. 1984. Nr. 7. P. 89.). Pastebėjimas teisingas. Iš tiesų, galiausiai viskas atsidūrė „į vietas“... Mat Gilelso kūryba turėjo didžiulę meninės įtaigos galią, ji visada visame kame buvo teisinga. Ir tikras menas negali būti kažkas kitas! Juk nuostabiais Čechovo žodžiais tariant, „ypač gerai, kad tu negali joje meluoti... Gali meluoti meilėje, politikoje, medicinoje, gali apgauti žmones ir patį Viešpatį Dievą... - bet tu negali apgauti mene...“
Transliacijų galima klausytis 102,3 FM dažniu – Kolomna, Pietų Maskva ir Maskvos sritis Galite prisijungti prie internetinio žiniasklaidos radijo „Blago“ iš Kolomnos ir klausytis mūsų transliacijų visą parą. Rytą galite pradėti nuo mankštos. Tada filosofija padės susitvarkyti mintis „Universitete“. Per pietų pertrauką pravartu pasiklausyti originalios dainos „Kultūros laikas“ supažindins su menininkais, kompozitoriais ir rašytojais. Nuostabūs pasakojimai apie Dangaus piliečius ir kelios minutės klasikinės muzikos neleis perskaityti geros knygos. Prieš miegą pakvieskite vaikus paklausyti pasakos per radiją ir sužinoti ką nors naujo iš Tėvynės istorijos.
Klausykite žiniasklaidos radijo „Blago“ internete.
>Internetinių transliacijų srautų adresai
>Siūlome 6 skirtingus internetinės žiniasklaidos transliacijų srautus iš Kolomnos, kurių galite klausytis skirtingose kokybės kategorijose.
Norėdami klausytis internetu Android išmaniajame telefone (HTC, Samsung, Sony, LG ir kt.), rekomenduojame šias nemokamas programas:
Kas yra žiniasklaidos „Radio Blago 102.3 FM“ Kolomnoje?
>Interneto žiniasklaida www.svetainė
2015-09-16 Federalinės ryšių, informacinių technologijų ir masinės komunikacijos priežiūros tarnybos (Roskomnadzor) visuomenės informavimo priemonių registravimo pažymėjimas Nr. TU50-02262
Redaktoriai nepateikia pagrindinės informacijos.
Jau daugiau nei dešimt metų veikia ir radijo „Blago“ 102,3 FM svetainė Kolomnoje, kelianti klausytojų susidomėjimą tiek radijo ryšiu, tiek neprisijungus.
Visa tai vyksta tik jūsų dėka!
Dar kartą ačiū! Mes taip pat tave mylime!
Irina Zaiceva, vyriausioji redaktorė
Kultūros laikas
>Parašykite mums:
Bendrasis redakcijos adresas:
Teisinė informacija
>Redakcija ir leidėjas
© 2000-2015 svetainė
Visos teisės saugomos
Interneto medijos 102.3 FM svetainė
2015-09-16 Federalinės ryšių, informacinių technologijų ir masinės komunikacijos priežiūros tarnybos (Roskomnadzor) visuomenės informavimo priemonių registravimo pažymėjimas Nr. TU50-02262
Medžiagų naudojimo taisyklės
Svetainėje www.site (toliau – Svetainė) yra autorių teisių saugomos medžiagos, prekių ženklų ir kitos įstatymų saugomos medžiagos, ypač tekstai, nuotraukos, vaizdo medžiaga, grafiniai vaizdai, muzikos ir garso kūriniai ir kt. svetainei priklauso autorių teisės naudoti Svetainės turinį (įskaitant teisę pasirinkti, tvarkyti, sisteminti ir transformuoti Svetainėje esančius duomenis, taip pat pačius šaltinio duomenis), išskyrus atvejus, konkrečiai nurodytus medžiagos turinyje. paskelbta Svetainėje.
Tinklo vartotojas turi teises
Naudoti paskelbtą tekstinę medžiagą, kurios apimtis ne didesnė kaip 300 (trys šimtai) simbolių, išskyrus skyrybos ženklus, nurodant autoriaus vardą ir pavardę, taip pat su nuoroda į svetainę ir adresu www.site. Perspausdindami medžiagą iš interneto svetainės, turite nurodyti adresą (URL), kuriame medžiaga buvo iš pradžių paskelbta;
Nemokamas garso failų, vaizdo įrašų ir nuotraukų atkūrimas asmeniniais nekomerciniais tikslais (asmeniniai tinklaraščiai, kiti asmeniniai ištekliai). Naudojant tokiu būdu, turi būti nurodytas autoriaus pavardė (fotografo pavardė).
© Radijas "Blago" ir adresas: www.svetainė.
Visais atvejais būsime dėkingi, jei informuosite mus apie mūsų medžiagų naudojimą. Draudžiama visiškai ar iš dalies atgaminti medžiagą, paskelbtą svetainėje www..ru be raštiško autorių teisių savininko leidimo.
Istorija
>„Kolomnos eteryje yra Kolomnos radijas „Blago“. Galite klausytis mūsų 102,3 FM ir transliuoti internetu mūsų svetainėje.
Kaip galėjome pagalvoti, kad idėja sukurti Kolomnos radiją gali peraugti į realų projektą, kuris yra visiškai skolingas svetainei „Radijas sau“. Net nesitikėjome, kad kada nors eisime šiomis drebančiomis „Media“ kopėčiomis ir vieną dieną netikėtai savo rankose pamatysime kelių tipų „Licencijas“. Todėl nuoširdžiai dėkojame „Broadcasting Technologies LLC“ generaliniam direktoriui Sergejui Komarovui – jo nuostabus optimizmas: „Padaryk – ir pasiseks“ mus įkvėpė.
Mus palaikė pirmoji pasaulyje moteris kosmonautė Valentina Tereškova. Techninę bazę padėjo sukurti Rusijos mokslo centro „Kurchatovo institutas“ prezidentas Jevgenijus Velikhovas, Vasilijus Simakhinas, Aleksejus Pavlinovas, Romanas Falalejevas, Igoris Šachanovas. Abatė Ksenija, Šventosios Trejybės Novo-Golutvino vienuolyno abatė, Liudmila Švecova, Jelena Kamburova, Grigorijus Gladkovas, Larisa Belogurova, Valerijus Šalavinas, Sergejus Stepanovas, Vladislavas Družininas-režisierius, Leonidas Kutsaras-aktorius, Stanislavas Fedo ir balsų. mūsų programų. Visiems, kurie dalyvavote ir dalyvaujate radijo "Blago" kūrime, reiškiame meilę ir dėkingumą.
Anksti pradėjo mokytis muzikos, pirmasis jo mokytojas buvo Ya I. Tkachas, kuris vienu metu mokėsi Paryžiuje pas garsųjį Raoulą Pugnot (R. Pugnot mokytojas buvo J. Mathias, Šopeno mokinys).
Emilis Grigorjevičius Gilelsas gimė Odesoje 1916 m. spalio 19 d. Anksti pradėjo mokytis muzikos, pirmasis jo mokytojas buvo Ya I. Tkachas, kuris vienu metu mokėsi Paryžiuje pas garsųjį Raoulą Pugnot (R. Pugnot mokytojas buvo J. Mathias, Šopeno mokinys). Audėjas iškart suprato, su kokiu talentu turi reikalą. Gilelsui tebuvo 9 metai, kai mokytojas savo aprašyme parašė: „Ateityje SSRS praturtės pasaulinio lygio pianistu“.
1929 m. birželio 11 d. Gilelsas surengė pirmąjį solinį koncertą. Po 50 metų, 1979 m., jis paminėjo šį įvykį koncertais Odesos operos teatre ir Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje.
1930 metais Gilelsas įstojo į Odesos konservatoriją B. M. Reingbaldo, kurį laikė savo tikruoju muzikiniu mokytoju, klasę, o po metų grojo visos Ukrainos muzikantų konkurse Charkove. Tais pačiais 1931 m. Arthuras Rubinsteinas, atvykęs į turą į Odesą, jo klausėsi ir vėliau ne kartą prisiminė savo pirmąjį susitikimą su Gilelsu: „Nerandu žodžių apibūdinti, kaip jis grojo, pasakysiu vieną dalyką: jei jis kada nors atvyks į JAV, aš neturiu čia ką veikti“.
1933 m. Pirmajame sąjunginiame atlikėjų konkurse Maskvoje mažai žinomas šešiolikmetis vaikinas panaikino visas prognozes dėl konkurso baigties. „Gerai prisimenu, – sakė pianistė Maria Grinberg, – kaip jis grojo Liszto parafrazę pagal Mocarto „Figaro vedybų“ temą ir kaip paskutinėje kulminacijoje visa publika atsistojo. Besąlygiškai konkursą laimėjęs Gilelsas išgarsėjo visoje šalyje. Žmonės visur norėjo jo klausytis. Ir grojo daug, tiek, kad neužteko laiko reikalingam ramiam darbui. Ir tada su jam būdingu ryžtu jaunasis pianistas nutraukia savo koncertinius pasirodymus ir grįžta į Odesą, į Reingbaldą. 1935 m. lapkritį baigęs konservatoriją Gilelsas išvyko į Maskvą, į Maskvos konservatorijos Aukštųjų meistriškumo mokyklą, kur jo direktoriumi tapo G. G. Neuhausas. Netrukus Otto Klempereris atvyksta į Maskvą gastrolių ir Gilelsas kartu su juo groja Bethoveno Trečiąjį koncertą. Dramaturgas Aleksandras Afinogenovas savo dienoraštyje rašė: Gilelsas „palietė klavišus - ir fortepijonas suskambo kažkokiu grynumu ir sielos jausmu, o Klempereris vadovavo orkestrui, tarsi paguldydamas jį po fortepijonu - iš to sukurdamas švelnų foną atlikėjui. fortepijonas gavo dar daugiau naudos, o publika tai įvertino“.
1938 metais Briuselyje vyko Eugenijaus Ysaï tarptautinis pianistų konkursas, kurio prestižas buvo itin aukštas, o programa ypač sudėtinga. Jau vien žiuri narių pavardžių sąrašas gali sujaudinti bet kurį muzikantą: Walteris Giesekingas, Emilis Saueris, Arthuras Rubinsteinas, Robertas Casadesusas, Samuelis Feinbergas, Carlo Zecchi, Leopoldas Stokowskis... Dalyvių sudėtis buvo labai stipri, užtenka pasakyti. kad Arturo buvo tarp jų Benedetti Mikelandelis. Gilelsas iškovojo puikią pergalę. Franzo Liszto ir Nikolajaus Rubinšteino mokinys Emilis Zaueris teigė tokio talento negirdėjęs pastarąjį pusšimtį metų, kitaip tariant, nuo savo didžiųjų mokytojų laikų.
Tačiau muzikantui nebuvo būdinga ramiai skinti sėkmės vaisius - jis sunkiai dirba, nesuteikdamas sau pertraukos. Tais pačiais metais buvo palikta Aukštosios kompetencijos mokykla, Gilelsas pradėjo dėstyti Maskvos konservatorijoje. Prasidėjo Didysis Tėvynės karas. Gilelsas žaidžia kariniuose daliniuose, ligoninėse, gale; vienas pirmųjų išvyko į apgultą Leningradą. 1945 m. jis kalba Potsdame SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybių vadovų konferencijoje.
Pasibaigus karui jam buvo pavesta svarbiausia misija: pirmą kartą daugelyje šalių atstovauti sovietinį meną, pergalingos šalies meną. Taigi 1955 m. jis buvo pirmasis sovietų muzikantas, išvykęs į turą į JAV, kur sukūrė sensaciją.
Praėjo metai. Gilelso koncertinė veikla įgavo pasaulinius mastus. Kad ir kur jis grotų, triumfai tapo beveik pažįstamu fonu. Jis koncertavo su garsiausiais orkestrais ir dirigentais, jo plokštelės pateko į milijonų žmonių namus. 1985 m. rugsėjo 12 d. Gilelsas surengė koncertą Helsinkyje, kuris buvo paskutinis jo gyvenime; po mėnesio, spalio 14 d., netikėtai mirė Maskvoje.
Gilelsas turėjo didžiulį repertuarą, universalus sugebėjimas kurti „savo“ muziką iš įvairiausių epochų ir stilių – nuo Mocarto iki Prokofjevo, nuo Bethoveno iki Stravinskio.
