Lyros žvaigždynas yra Šiaurės pusrutulio danguje.
Šis žvaigždynas gavo savo pavadinimą dėl savo panašumo į lyrą – senovės graikų muzikos instrumentą, kuris pagal skirtingas versijas priklausė Apolonui arba Orfėjui.
Lyros žvaigždynas geriausiai matomas danguje vasarą. Šiuo metų laiku Lyra matoma iš visos Rusijos. Rudens pradžioje taip pat aiškiai matoma pirmoje nakties pusėje.
Penkios Lyros žvaigždyno žvaigždės aiškiai matomos danguje ir sudaro nedidelę figūrą, kuri puikiai išsiskiria danguje.
Ryškiausia Lyros žvaigždyno žvaigždė yra šiek tiek į šoną nuo pagrindinio keturkampio – tai žvaigždė Vega, dar žinoma kaip Alpha Lyrae (α Lyrae). Vega yra viena iš trijų žinomo Vasaros trikampio žvaigždžių, kurią sudaro Vega, Deneb (α Cygnus) ir Altarir (α Eagle).
„Star Vega“ yra penkta pagal ryškumą žvaigždė danguje. Tai labiausiai ištirta žvaigždė danguje.
Mūsų šalies padangėje Vega yra trečia ryškiausia žvaigždė po Sirijaus ir Arktūro.
Vega yra 25,3 šviesmečio nuo Saulės, jos tariamasis dydis yra 0,03 m. Vegos spektrinė klasė yra A0Va (balta žvaigždė).
Ryškiausios žvaigždės Lyros žvaigždynas:
Vega (α Lyr, alfa Lyrae) - 0,03 m - balta A0Va klasės žvaigždė.
Sheliak (β Lyr, betta Lyrae) - 3,32 m - baltai mėlyna ryškiai užtemstanti kintamoji B7V klasės žvaigždė.
Sulafatas (γ Lyr gamma Lyrae) - 3,35 m - mėlynai baltas B9III klasės milžinas.
δ² Lyrae, Delta Lyrae - 4,42 m - ryškiai raudonas milžinas, M4IIvar klasės kintamasis.
R Lyrae arba HR7157 - 4,48 m - raudonas milžinas, pusiau taisyklingas M5IIIvar klasės kintamasis.
Atskirai verta paminėti žvaigždę ε Lyrae, epsilon Lyrae - 4,67 m - tai labai įdomi žvaigždė, esanti 162 šviesmečius nuo Žemės.
Net per žiūronus jis jau yra padalintas į du komponentus, nutolusius vienas nuo kito 3,5 colio (lanko minutės) atstumu - šiaurinį ε 1 ir pietinį ε 2
Tačiau tai ne tik dvigubos žvaigždės sistema. Kiekvienas iš šių komponentų savo ruožtu susideda iš dviejų žvaigždžių, atskirtų viena nuo kitos 2,8 colio (ε 1) ir 2,2 colio (ε 2) atstumu (" – lanko sekundės).
Tai yra, tai ne dviguba, o keturvietė žvaigždė. Ir jei šių keturių žvaigždžių abipusiai kampiniai atstumai yra gerai žinomi, tuomet galite gana tiksliai nustatyti savo teleskopo charakteristikas.
Ar galėjote pamatyti visas keturias žvaigždes? - tai reiškia, kad įranga gerai sureguliuota! 
Epsilon Lyrae yra puikus įrankis jūsų teleskopo skiriamajai gebai nustatyti!
"Kaip taip?" - jūs sakote: - Jei žvaigždės sukasi viena aplink kitą, tada keičiasi ir kampiniai atstumai!
Teisingai, bet faktas yra tas, kad šių sukimųsi periodai yra labai ilgi ir per vieno žmogaus gyvenimą galime sakyti, kad abipusiai kampiniai atstumai yra beveik pastovūs. ε 1 ir ε 2 sukasi vienas aplinkui 244 tūkstančių metų periodu. Komponentų ε 1 orbitos periodas yra 1200 metų, o ε 2 – 720 metų.
Tai didelė mažo Lyros žvaigždyno privalumas!
Lyros žvaigždyne žymiausiu giliojo dangaus objektu laikomas Žiedinis ūkas arba M57. Atrodo, kad tai paprasta rasti - tarp dviejų „žemesnių“ žvaigždžių.
Todėl M57 buvo pirmasis miglotas objektas, kurį nesėkmingai bandžiau pamatyti pro žiūronus ir, žinoma, nieko neradau. Tik vėliau perskaičiau, kad migloti objektai yra gana blankūs ir yra mažiau matomi nei aplinkinės žvaigždės. Be to, M57 nesimato su įprastais žiūronais – tam reikia bent 80 mm diafragmos (teleskopo skersmens). o jei nori matyti M57 žiedo pavidalu, su tamsiu centru, tai reikia bent 130-150mm ir apie 80-90x padidinimo.
Apskritai, nežymus ryškumo sumažėjimas link centro matomas jau ties 100 mm, bet tik žinant, kad jis ten yra :) arba jei nustatote didelį padidinimą, pavyzdžiui, naudodami Barlow objektyvą, už didelį kainą. prarandamas viso vaizdo ryškumas.
Lyros žvaigždyne yra ir šiek tiek lengviau pasiekiamas objektas – rutulinis spiečius M56. Teoriškai jį galite aptikti žiūronu – esant 8,8 m šviesumui, jis turėtų būti matomas rūko taškelio pavidalu. Bet, deja, Paukščių Tako fone šis mažas rutulys yra „pamestas“. Tačiau jei dangus geras tamsus, žiūronuose galite pastebėti nedidelę debesuotą vietą.
150 mm teleskope M56 jau aiškiai matomas, bet aš sugebėjau jį padalinti į atskiras žvaigždes naudodamas Dobsonianą su 250 mm diafragma. Taip yra ne tik dėl Paukščių Tako, prieš kurį daug kas prarandama, bet ir dėl to, kad pats rutulinis spiečius yra gana laisvas, su maža žvaigždžių koncentracija.
Kaip matote, abu gilaus dangaus objektai Lyros žvaigždyne nėra labai matomi be bent vidutinio teleskopo. Tačiau būtų gaila nesižvalgyti į Lyros žvaigždyno apylinkes, nes jis yra netoli zenito, kur dangus tamsiausias. Be to, visa tai pasiekiama šiltuoju metų laiku. Be to:
Jei testuojate įrangą, tuomet šiems tikslams puikiai tinka ryški žvaigždė Vega – ji viena pirmųjų pasirodo vakaro danguje.
O kai pasirodys Epsilon Lyrae, geresnio objekto testavimui nebus!
Kiti Lyros žvaigždyno objektai matomi tik per teleskopus su didelėmis angomis, nuo 250-300 mm, ir po juodu dangumi (be gatvių apšvietimo).
Lyros žvaigždynas Geriausiai matosi vasarą, bet gerai matomas ir ankstyvą rudenį vakare. Rasti Lyros žvaigždyną yra gana lengva. Vidurinėje zonoje vasarą, apie vidurnaktį, Lyra yra beveik tiesiai virš jūsų – beveik zenito regione. Jį gana lengva atpažinti pagal kontūrą.
Bet jūs galite padaryti taip, kaip parodyta paveikslėlyje: suraskite „didįjį šiaurinį kryžių“, tai yra, Cygnus žvaigždyną, ir pažiūrėkite toliau esančiame paveikslėlyje parodyta kryptimi - ieškokite ryškiausios žvaigždės, o po ja jau pažįstamos įstrižos. keturkampis. Kaip matote, Lyros žvaigždyną rasti taip pat lengva, kaip kriaušes gliaudyti. Tik tuo atveju, su Ursa Major kaušeliu užfiksavau didelę dangaus plotą.
Lyros žvaigždynas – įdomūs faktai
>Lyros žvaigždynas danguje išsiskyrė daugelis senovės tautų. Tai nenuostabu – penkios Lyros žvaigždyno žvaigždės išsidėsčiusios gana kompaktiškai, be to, artimiausioje aplinkoje nėra kitų ryškių žvaigždžių, todėl Lyros žvaigždynas puikiai išsiskiria danguje.
Senovės Egipto astronomijoje Lyros žvaigždynas buvo vaizduojamas grifo pavidalu, o senovės Indijoje – erelio ar grifo pavidalu. Tai labai įdomus abiejų šalių mitologijos panašumas. Galima daryti prielaidą, kad egzistuoja įprastas senovės mitas, o tai ypač įdomu turint omenyje didelį atstumą nuo Indijos iki Egipto – atsitiktinis veikėjų sutapimas atrodo mažai tikėtinas. Bet, deja, šis senovės mitas yra prarastas ir mes žinome tik vėlesnį senovės graikų mitą apie dievo Dzeuso aitvarą, kuris pavogė jam auką iš titano Briarėjo rankų. Todėl senuose žemėlapiuose Lyra dažnai vaizduojama aitvaro naguose.
Beje, arabiškai Vega reiškia „krentantis aitvaras“.
Penkias Lyros žvaigždyno žvaigždes rumunai vadina „Piemeniu su avimis“. Čia Vega – piemuo, o kitos keturios žvaigždės – avys.
Įdomu, kad senovės inkai kitoje pasaulio pusėje, Pietų Amerikoje, taip pat tapatino lyros žvaigždyną su galvijais. Jie tikėjo, kad šios penkios žvaigždės saugo jų galvijus ir aukojo Lyros žvaigždynui.
arba pasakykite savo draugams:Kad ir kokia buvo Lyra (kaip ir dauguma žvaigždynų) per savo gyvavimo metus. Šiandien mes jį matome kaip Lyrą – į arfą panašią styginį instrumentą, kuris buvo padovanotas Orfėjui, bebaimės Jasono argonautų komandos muzikantui. Senose žvaigždžių diagramose galite pamatyti Lyrą vėžlio ar grifo pavidalu. Lyros viršūnėje spindi 5-a ryškiausia žvaigždė nakties danguje – sniego baltumo perlas Vega. Kartu su Denebu Cygnus ir Altairu Orelyje Vega sudaro vieną garsiausių asterizmų (t. y. atpažįstamų žvaigždžių grupių) vasaros danguje – Vasaros trikampį.
Vega, Kappa ir Double Double.
Vega, Kappa ir Double Double. Ieškoti žemėlapyje.
Pradėsime nuo labiausiai atpažįstamos žvaigždyno žvaigždės. Tai viena iš nedaugelio „kino žvaigždžių“ danguje, užfiksuotas 0,03 balo. Vegą užtemdo tik Sirijus, Kanopas, Alfa Kentauras ir Arktūras. Dėl precesijos (Žemės ašies svyravimo) Vega buvo Šiaurės žvaigždė maždaug prieš 14 000 metų ir vėl bus tolimoje ateityje. Šį vakarą pažiūrėkime į žvaigždės sniego baltumo spalvą.
Jei naudojate refraktorių, Vega yra idealus spalvų vertinimo testas. Achromate Vega bus apsupta geltonos, žalios ir (arba) violetinės spalvos, o tikrame apochromate ji bus visiškai balta. Ši „klaidinga spalva“ atsiranda dėl refraktoriaus konstrukcijos ir vadinama chromatine aberacija. Tačiau nenusiminkite, jei jūsų teleskopas nėra tobulas. Tai yra dauguma. Be to, be teleskopų optikos, yra ir kitų veiksnių, sukeliančių spalvų iškraipymus. Retkarčiais net atšvaite galima pamatyti šiek tiek klaidingos spalvos!
Tada greitai perkelkime penkis laipsnius vakarų-pietvakarių kryptimi iki šviesiai geltonos 4,33 balo Kappa Lyrae. Naudodami žiūronus arba teleskopą su plačiakampiu okuliaru galite pamatyti Vega ir Kappa tame pačiame matymo lauke. Skirkite šiek tiek laiko ir palyginkite šių dangaus kūnų spalvas. Kapa priskiriama K spektrinei klasei, o tai reiškia, kad ji skleidžia sodrią geltonai oranžinę spalvą ir dega 3950–5250 kelvinų temperatūroje. (Tie iš jūsų, kurie neužmigo vidurinės mokyklos fizikos pamokose, gali prisiminti mnemoninę taisyklę, kaip prisiminti spektrines klases:APIE dingimas B nusiskuto A anglas F iniki IR valgė KAM ak M orkas ( O hB e A F ine G irl K iss M e). Tiesa, nuo tada pabaigoje buvo pridėta daugiauL Ir T ). Vega yra A spektrinės klasės žvaigždė, kuriai būdinga balta spalva ir 7100 - 9500 K paviršiaus temperatūra, ji yra daug karštesnė nei Kappa.
Dabar nušokime į Epsilon Lyrae – Double Double (E1 – m5,6/m6,02, E2 – m5,14/m5,37). Tai klasikinis vasaros taikinys mažiems teleskopams. Kaip rodo pavadinimas, tai plati dviguba žvaigždė, kurios komponentai taip pat yra dvigubi! Daugelis mėgėjų naudoja „Double Double“ kaip savo teleskopų ir akių testą, ieškodami mažiausio padidinimo, kuris leistų „Epsilon“ atskirti į komponentus. Platesnę porą lengva atskirti, artimesnę – sunkiau. Mano asmeninis rekordas yra 66x, bet girdėjau patikimų pranešimų apie žmones, kurie jį viršija 57x, nors 80+ yra šiek tiek dažniau. Kaip jums tai seksis?
Delta Lyra
Toliau judėkime prieš laikrodžio rodyklę per žvaigždyną ir atidžiau pažvelkime į spalvotą daugialypę žvaigždę Delta Lyrae. Štai puiki kontrastinė pora mažiems teleskopams ir žiūronams. Delta1 (5 magnitudė / spektrinė klasė) atrodo šviesiai mėlyna, o Delta2 (4,5 balo / spektro klasė M) atrodo šviesiai oranžinė. Ištirkite Delta 2 atidžiau ir pamatysite, kad jis turi silpną (11+) kompanioną. , tai du viename!
Būdami šioje srityje visiškai įmanoma stebėti retą atvirą spiečių Stephenson 1 (Stephenson 1, maždaug 15 žvaigždžių nuo 4 iki 10 dydžio). Ar galite tai pastebėti?
M57 – Žiedinis ūkas
M57 1779 m. sausį atrado Antoine'as Darquier de Pellepoix. Žiedas buvo antrasis atrastas planetinis ūkas, pirmasis buvo M27. Remiantis SEDS svetaine, Charlesas Messier atrado ir katalogavo M57 tik praėjus kelioms dienoms po Darke. Messier apibūdino jį kaip „blankų, bet puikiai apibrėžtą ūką; tokio dydžio kaip Jupiteris ir kaip ūkasTodėl Mesjė buvo pavadinimo „planetinis ūkas“ pirmtakas.
Man pavyko pagauti žiedą su 15x70 žiūronu, bet norint visapusiškai įvertinti struktūrą, jums reikės nedidelio teleskopo ir vidutinio padidinimo (80x-120x). Net mažiausi teleskopai atskleidžia nuostabaus žiedo struktūrą. Kaip ir dauguma planetinių ūkų, M57 turi labai didelį paviršiaus ryškumą ir gerai reaguoja į padidinimą. Taigi pridėkite padidinimą, kai tik pastebėsite jį toje srityje, ir stebėkite pokyčius.
Kitas iššūkis mėgėjams – pabandyti atpažinti centrinę šios vasaros brangakmenio žvaigždę. Nors registruotas jo dydis yra maždaug 14, iš tikrųjų jį atskirti daug sunkiau, nei būtų galima pagalvoti. Yra tam tikrų spėlionių dėl centrinės žvaigždės kintamumo, tačiau dauguma astronomų įtaria, kad žiedo centre esančios dujos susilpnina kontrastą ir taip apriboja dydį. Mažiausias teleskopas, kurį naudojau centrinei žvaigždei pamatyti, yra 10 colių f7.5 su 700 kartų padidinimu, kuris tipinėse situacijose laikomas absurdiškai dideliu. Iki šiol galbūt girdėjote, kad dauguma astronomų naudoja mažą didinimą – ir tai įprasta daugumai stebėjimų, tačiau yra atvejų, kai verta pažeisti šią taisyklę, viskas priklauso nuo jūsų sugebėjimo matyti ir stebimo objekto rezultatai!
M56
Kitas mūsų tikslas yra M56 (taip pat kataloguojamas kaip NGC 6770), esantis viduryje tarp Sulafato (Gamma Lyrae) ir Albireo (Cygnus Beta).
Messier jį atrado 1779 m. sausio 23 d. ir apibūdino kaip „ūką be žvaigždžių“. Dabar, po daugelio metų, dauguma mėgėjų jums pasakys, kad tai tikrai netiesa. Galbūt tai nėra ryškiausias rutulinio spiečiaus pavyzdys (pvz., M5 ar M13), tačiau M56 tikrai yra puikus Lyros ir kito Mesjė objekto, esančio žvaigždyne, papildymas.
8 dydžio M56 yra gana lengvas taikinys žiūronams, jei žinote, kur ieškoti. Bet teleskopu tai tikrai gražu. Jo vidutinis paviršiaus ryškumas yra gana didelis, o tai labai trukdo didinti, todėl, jei norite suskaidyti spiečius į atskiras žvaigždes, naudokite nuo vidutinio iki didelio padidinimo (150x-200x). Jei turite prieigą prie skirtingų dydžių teleskopų, spiečius gali būti geras dalykas eksperimentams su diafragmos poveikiu. Koks yra mažiausias teleskopas, kuris leis jums padalinti spiečius į atskiras žvaigždes? Kokiu padidinimu pradės ryškėti žvaigždės?
Pridėdami didinimą, ieškokite nelygumų, atsirandančių ties išorinėmis ribomis, ir stebėkite, kada rankos ir šerdis pradeda skilti į atskiras žvaigždes. 8 colių ir didesniuose teleskopuose šis rutulinis spiečius turi puikų vaizdą.
Sudėtinis objektas: NGC6765
Ir galiausiai, čia yra sunkesnis iššūkis tiems, kurie ketina į mūšį įtraukti daugiau įrangos, reljefo ir įgūdžių; NGC6765.
Rudolfas Minkowskis 1946 metais jį priskyrė planetiniam ūkui. Šis mažas, silpnas ūkas yra 1/4 atstumo tarp M56 (NGC 6779) ir Sulafato (Gamma Lyrae) ir gali būti sudėtingas taikinys 8 colių teleskopui esant padoriam dangui. Jo užfiksuotas dydis yra apie 12,9 (nustatantis matomumą). Per daug nepasikliaukite jokiu dydžių katalogu), o centrinė žvaigždė yra 16-ojo dydžio. .
Ūkas yra mažas ir silpnas, todėl naudokite didelės galios ir OIII arba UHC filtrą (jei yra), kad padidintumėte kontrastą ir padidintumėte tikimybę, kad jis išsiskirs. Tiems, kurie nežino, kas yra šie filtrai, tai iš esmės yra specialiai sukurti filtrai, leidžiantys tik tam tikrus bangos ilgius pro okuliarą ir taip padėti pašalinti pašalinę ir nepageidaujamą šviesą. Planetinis ūkas ypač reaguoja į OIII filtrą, tačiau jei turite nedidelį teleskopą, galbūt norėsite naudoti UHC filtrą, o ne OIII.
Kitas triukas ieškant neryškių objektų: kai nustatėte matymo lauką ir manote, kad objektas yra, bet negalite jo išskirti, pabandykite bakstelėti vieną teleskopo pusę, kad vamzdis labai šiek tiek pasislinktų. Labai dažnai tai padeda matyti blankų taikinį.
DSS nuotraukos. Autorių teisės
http://archive.stsci.edu/dss/acknowledging.html
Naudinga informacija:
Stebėjimo menas DSO
Ne mažiau gražus žvaigždynas Gulbė ir pasislėpė tarp jų. Tai mažas, gražus, įsimintinas ir pasiekiamas tiek per žiūronus, tiek per teleskopą žvaigždynas. Pirmasis giluminio dangaus objektas, kuris ateina į galvą, kai minimas žvaigždynas, yra planetinis žiedinis ūkas ( M 57). Tačiau žvaigždyne gausu ne tik „žiedų“. Pirmieji dalykai pirmiausia.
Legenda ir istorija
>Labai senas žvaigždynas. Įtrauktas į Klaudijaus Ptolemėjaus žvaigždėto dangaus katalogą „Almagest“. Jis gavo savo pavadinimą dievo Apolono sūnaus - senovės dainininko Orfėjo - lyros garbei. Orfėjas labai mylėjo nimfą Euridikę (žmoną) ir po jos mirties nusekė paskui ją į mirusio Tartaro karalystę. Ten Orfėjas savo pjese sužavėjo Cerberį, Charoną ir mirusiųjų dievą – Hadą. Hadas leido Euridikei palikti karalystę su savo vyru, jei ji pažadėjo visada juo sekti, o Orfėjas niekada nežiūrės atgal. Tačiau Orfėjas negalėjo susidoroti ir atsigręžė. Žmona amžinai liko mirusiųjų karalystėje. Sielvartas apėmė Orfėją, jis dieną ir naktį klajojo po kalnus ir miškus, grodamas lyra. Kartą sutikau grupę bakchantų – Dioniso kulto kunigų. Moterys, apsvaigusios nuo vyno, suviliojo Orfėją ir suplėšė jį į gabalus. Jo kūnas buvo palaidotas Trakijoje, o galva išvežta į Lesbo salą. Po visko, kas nutiko, dievas Apolonas į dangų padėjo muzikos instrumentą lyrą.
Charakteristikos
>Įdomiausi objektai, kuriuos galima stebėti Lyros žvaigždyne
>1. Planetos žiedo ūkas (M 57 arba NGC 6720)
>
Nuostabi „dangaus akis“, žvelgianti į mus iš kosmoso gelmių, pačiame centre slepia labai karštą mėlyną žvaigždę, kurios temperatūra artėja prie 100 tūkstančių laipsnių Celsijaus. Ūkas geriausiai stebimas teleskopu, kurio diafragma yra 200 mm, tačiau net 150 mm vienetai gali būti matomi su nedideliu miglotu disku ir tamsia šerdimi. M 57 ir toliau plečiasi šiek tiek daugiau nei 1 coliu per šimtmetį, o tai, žinoma, stebėtojui nepastebima. Ryškumas – 8,8 m, kampiniai matmenys – 2,5′ × 2′. Atstumas nuo mūsų iki ūko yra 2100 šviesmečių, kai kuriuose šaltiniuose galima rasti skaičių 4100. Žiedo spindulys yra trečdalis šviesmečių. Ūko amžius neviršija 10 tūkstančių metų. Šiandien tai yra vieni „fotogeniškiausių“ objektų Visatoje. Mėgėjiškose nuotraukose ypač malonu atskirti spalvų atspalvius, kurių negalima matyti pro teleskopą. Nuostabi NASA nuotrauka patvirtina „planetos“ grožį ( Spustelėkite, kad atidarytumėte visu dydžiu naujame skirtuke):
2. Rutulinis žvaigždžių spiečius M 56
>
M 56- ryškiausias rutulinis spiečius Lyros žvaigždyne. Jo ryškumas yra 8,3 m, o matomas dydis - 8,8 colio. Spiečiaus skersmuo yra apie 80 šviesmečių (kai kuriuose šaltiniuose galite rasti skaičių 60). Pašalinta nuo Saulės kiek daugiau nei 30 tūkstančių šviesmečių atstumu (vėlgi skirtingi šaltiniai turi skirtingas vertes). Matavimų neatitikimas greičiausiai atsirado dėl skaičiavimų netikslumo, tai yra, klasteris nebuvo stebimas ilgą laiką, kad būtų galima nustatyti tikslias charakteristikas dėl poslinkio ir spektrinių charakteristikų pokyčių.
Jau 130 - 150 mm teleskopuose M 56 galima išsamiai išstudijuoti. Žinoma, jis dar nesuskilęs į žvaigždes, bet bus galima pamatyti prisotintą šerdį ir pakraščiuose nehomogenišką struktūrą. Teleskope, kurio pirminio veidrodžio skersmuo yra 200 mm ir esant dideliam padidinimui, „rutulys“ pradeda skaidytis į žvaigždes. Nepaisant iš pažiūros sudėtingo maršruto į spiečius, jis greitai randamas naudojant etalonines ryškias 4–5 balų žvaigždes, net naudojant 8x ieškiklį.
3. Atidarykite žvaigždžių spiečius NGC 6791
>Išmintingas seniausias (apie 8 milijardus metų), didelis ir kruopščiai ištirtas atviras klasteris NGC 6791 turi 9,5 m ryškumą, 16′ kampinį skersmenį ir yra nutolęs nuo mūsų maždaug 20 tūkstančių šviesmečių atstumu. Atvirame spiečiuje yra apie 100 žvaigždžių, tarp kurių buvo aptiktos baltosios nykštukės, senesnės nei 6 milijardai metų.
Stebint per mažo padidinimo okuliarą, atviras spiečius atrodo kaip silpnas ir mažas rutulinis spiečius, tačiau pakeitus okuliarą į „galingesnį“, tampa aišku, kad spiečius yra atviras. Dėl daugybės 10–13 balų žvaigždžių spiečiaus fone labai sunku atskirti norimo objekto ribas ir aiškiai atpažinti jį nevienalyčiame fone.
4. Dviguba žvaigždė β Lyr
>Beta Lyrae priklauso kelių žvaigždžių klasei. Tai unikali žvaigždžių klasė, kurios ryškumas laikui bėgant kinta dėl stiprios komponentų deformacijos ir abipusio apšvietimo. Sistemos periodas – 12,9 dienos, o žvaigždės ryškumas (ryškumas) kinta nuo 3,4 iki 4,3 m.
46 colių atstumu yra dar viena žvaigždė, kurios tariamasis dydis yra 7,2 m, kuri savo ruožtu yra spektroskopinė dviguba. Tačiau manoma, kad paskutinė žvaigždžių pora nepriklauso Beta Lyrae, o yra tik optinė dvejetainė. Atstumas iki šios žvaigždžių grupės nuo Saulės yra 1300 šviesmečių.
5. Daugiažvaigždė ε Lyr
>Epsilon Lyrae yra daugialypė žvaigždė, susidedanti iš keturių komponentų, kurie savo ruožtu yra suskirstyti į poras. Atstumas tarp porų yra didžiulis (pagal kosminius standartus) - 173 colių ir gali būti stebimas net naudojant astronominius žiūronus. Komponentai arba jie taip pat vadinami ε 1 (šiaurinė) ir ε² (pietinė), yra baltos žvaigždės. Ši sistema dabar buvo labai išsamiai ištirta. Orbitos periodai nustatomi gana tiksliai. Pavyzdžiui, ε 1 ir ε² orbitinis periodas yra šiek tiek daugiau nei 240 tūkstančių metų. Kampinis atstumas tarp šiaurinio komponento žvaigždžių yra 2,3 colio, o tarp pietų komponento žvaigždžių yra 2,6 colio. Pastebėti tarpą tarp žvaigždžių galima tik profesionaliu teleskopu, kurio diafragma 250 mm ir maksimaliu leistinu padidinimu. Aukščiau esančiame atlase pažymėjau ir pasirašiau kelių žvaigždžių vietą: dešinėje ε Lyr yra ryškiausia žvaigždyno žvaigždė ir antra pagal ryškumą Šiaurės pusrutulyje - Vega.
Baigdamas pasakysiu keletą žodžių apie Vegą. Tai antra pagal ryškumą žvaigždė Šiaurės pusrutulyje (po Arktūrasžvaigždyne), penkta pagal ryškumą žvaigždė visame nakties danguje. Jis yra 25,3 šviesmečio atstumu nuo Saulės ir yra beveik 3 kartus masyvesnis už mūsų žvaigždę. Jis priklauso baltosioms žvaigždėms ir yra pagrindinėje sekoje arba šviesumo spektre.
Tuo mūsų pažintis su Lyros žvaigždyno muzikos instrumentu užbaigiama. Esu tikras, kad ne kartą nukreipsite į jį savo teleskopus ar žiūronus, bandysite aptikti kuo daugiau detalių planetiniame Žiedo ūke ( M 56), išskaidykite kelias žvaigždes į atskirus komponentus ir tiesiog mėgaukitės šia dangaus dalimi!
P. S. Norėdami sužinoti, kaip geriausiai stebėti konkretų kosmoso objektą: ar tai būtų galaktika, ar žvaigždžių spiečius, ar ūkas, skaitykite atitinkamus straipsnius, kurių sąrašas pateikiamas žemiau.
Visi straipsniai iš serijos „Giliosios erdvės objektų stebėjimai“.
Vasarą dangus be debesų naktimis yra ypač gražus. Panašu, kad po žiemos mirgančių taškų virš galvos padaugėjo daug kartų. Šiauriniame pusrutulyje, beveik dangaus kupolo viduryje, tiesiai virš stebėtojo galvos, galite pamatyti gana ryškią žvaigždę. Tai Vega, Lyros žvaigždyno alfa, mažas dangaus raštas, esantis tokioje palankioje vietoje nuo paskutinių pavasario dienų iki rudens vidurio. Senovinio muzikos instrumento įvaizdis, nepaisant jo nedidelio dydžio, palyginti su kaimynais, nuo seniausių laikų traukė astronomų dėmesį.
Aplinka ir forma
>Lyros žvaigždyne yra 54 šviesuliai, matomi iš Žemės plika akimi. Artimiausi jos kaimynai danguje yra gulbė, Heraklis, drakonas ir voveraitė. Rasti ryškiausią paveikslo tašką „Vega“ yra gana paprasta ne tik dėl jo padėties. Alpha Lyrae yra viena iš Vasaros trikampio asterizmo viršūnių, kurią sudaro tik labai ryškios ir aiškiai matomos žvaigždės. Kiti du jo kampai yra pažymėti Deneb from ir Altair, nurodant dangiškąjį Erelio atvaizdą.
Lyros žvaigždyno forma primena keturkampį, kurio visos viršūnės aiškiai matomos giedrą naktį. Vega yra netoli vieno iš jų.
Lyros žvaigždynas: legenda
>Kaip žinote, šis dangaus piešinys pavadintas senovinio muzikos instrumento pavadinimu. Senovės Graikijoje lyros buvo gaminamos iš vėžlių kiautų. Priemonė buvo pavadinta gyvūnų vardu: žodis „lyra“ išvertus reiškia „vėžlys“. Pasak legendos, pirmąjį tokį objektą, galintį skleisti melodingus garsus, žmonėms padovanojo Hermis. Lyra visada lydėjo mitinį dainininką Orfėją. Pasak legendos, jo muzika ir balsas sužavėjo ir dievus, ir žmones. Ten, kur skambėjo lyros garsai, žydėjo gėlės, giedojo paukščiai. Orfėjui ištiko sunkus likimas: jis neteko žmonos Euridikės, dėl jos nusileido į mirusiųjų karalystę, bandė ją sugrąžinti, tačiau paskutinę akimirką pažeidė vieną pagrindinių Hado sąlygų. Netekęs mylimosios Orfėjas metė lyrą ir išėjo gyventi tyloje ir liūdesyje. Dievai, baimindamiesi instrumento garsų, paėmė jį į dangų ir padarė žvaigždynu.
Įsimylėjėliai
>Žvaigždė Vega siejama su atskira Rytų kilmės legenda. japonų ir koreliuoja su gražia deive, kuri įsimylėjo mirtingąjį. Jaunuolis taip pat patalpintas danguje: tai Altair iš Erelio žvaigždyno. Deivės tėvas, sužinojęs apie slaptą meilę, supyko ir uždraudė dukrai susitikti su išrinktuoju. Nuo tada Vegą ir Altairą skiria dangiška upė – Paukščių Takas. Įsimylėjėliams suteikiama galimybė susitikti tik kartą per metus – liepos septintąją, kai tarp jų tiltą nutiesia keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Po nakties deivė grįžta ir karčiomis ašaromis aprauda išsiskyrimą. Sūrūs lašai iš Žemės matomi kaip krentantys meteorai, perseidai.
Alfa
>Nuo seniausių laikų ryškiausia Lyros žvaigždyno žvaigždė traukė ne tik pasakotojų akis. Mokslininkai ja visada domėjosi. Unikali žvaigždės padėtis ir matomumas lėmė, kad šiandien Vega yra viena labiausiai ištirtų žvaigždžių kosmose.
Pagal ryškumą jis užima penktą vietą visame danguje ir antrą vietą šiauriniame pusrutulyje po Arktūro. Regis Vega – 0,03. Priklauso A0Va spektrinės klasės objektams, jo masė 2,1 karto viršija Saulės, o skersmuo – 2,3.
Šviestuvo ateitis
>Žvaigždė Vega yra mėlynai baltas milžinas. Mokslininkų teigimu, ji šviečia jau 455 tūkstančius metų. Žmogui tai nuostabi figūra, tačiau pagal Visatos standartus Vega taip ilgai negyvena. Palyginimui, Saulė mūsų galaktikos dalį apšviečia jau 4,5 milijardo metų. Spinduliuotės intensyvumas ir kitos charakteristikos neleis pagrindinei Lyros žvaigždei egzistuoti ilgai. Astronomai prognozuoja Vegos išnykimą ir sunaikinimą dar maždaug po 450 tūkstančių metų.
Standartinis
>Dėl savo padėties Vega buvo gerai ištirta, o tai, savo ruožtu, padėjo ją įtvirtinti kaip neabejotiną astronomijos standartą. Nuo XIX amžiaus vidurio pagal jo ryškumą nustatomi kelių šimtų šviesulių dydžiai. Vega tapo viena iš septynių žvaigždžių, esančių tokiu atstumu nuo Saulės, kad kosminės dulkės neiškraipo iš jų sklindančios spinduliuotės, kurios pagrindu buvo tobulinama UBV fotometrinė sistema, leidžianti nustatyti kai kuriuos fizikinius parametrus. šviesuolių.
Nepaisant iš pažiūros išsamaus Vegos tyrimo, yra nemažai su juo susijusių klausimų, kurie iki šiol nesulaukė išsamių atsakymų. Vienas iš jų kenkia Alpha Lyrae kaip astronomijos standarto „reputacijai“. Praėjusiame amžiuje buvo aptiktos žvaigždės ryškumo „problemos“. Iš gautų duomenų matyti, kad jis svyravo. Šiuo atveju Vega turėtų būti klasifikuojama kaip kintama žvaigždė. Kol kas aiškios nuomonės šiuo klausimu nėra.
Rotacija
>XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje taip pat kilo klausimų dėl įprasto Vegos spektrinės klasės apibrėžimo. Paaiškėjo, kad Alpha Lyrae yra per karšta ir ryški standartiniams savo tipo atstovams. Padoraus paaiškinimo faktas sulaukė tik 2005 m., kai buvo rastas sprendimas.
Paaiškėjo, kad Vega aplink savo ašį sukasi dideliu greičiu (ties pusiauju šis skaičius siekia 274 km/s). Tokiomis sąlygomis keičiasi erdvės objekto forma. Vega yra ne daugiau ar mažiau taisyklinga sfera, o elipsė, pailgėjusi ties pusiauju ir suplota ties ašigaliais. Dėl to, priešingai nei įprasta, šiaurinis ir pietinis žvaigždės pakraščiai yra arčiau karštosios šerdies nei pusiaujo zona. Stulpeliai labiau įkaista ir šviečia ryškiau.
Ši hipotezė kilo praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje ir buvo patvirtinta 2005 m. Tai paaiškina ir anomalijas, ir jos ryškumą.
Diskas
>Vegai būdinga dar viena savybė: ji turi apvalų dulkių diską. Ji tapo pirmuoju šviesuliu, kuriame buvo aptiktas toks darinys. Diskas susideda iš kosminių objektų liekanų, susidūrusių vienas su kitu šalia žvaigždės.
Prieš disko atradimą buvo aptikta perteklinė infraraudonoji spinduliuotė iš Vegos. Šiandien visi šviestuvai, turintys panašias charakteristikas, yra vadinami „vega“ tipo šviestuvais.
Kai kurios dulkių disko struktūros ypatybės rodo, kad aplink Alfa Lyrą skrieja didžiulė į Jupiterį panaši planeta. Šie duomenys dar nepatvirtinti, bet jei taip atsitiks, Vega taps pirmąja ryškiausia žvaigžde, turinčia planetą.
Šeliakas
>
Tarp įdomių dangiškojo muzikos instrumento objektų yra ne tik Vega. Lyros žvaigždynas turi keletą kartotinių Mokslininkų dėmesį pirmiausia patraukia Sheliak, beta Lyrae. Jis priklauso užtemimo kintamiesiems šviesuoliams. Sistema susideda iš ryškiai mėlynai baltos nykštukės ir didelės, bet blankesnės baltos žvaigždės, kurios abi priklauso pagrindinei sekai. Juos skiria 40 milijonų kilometrų, o tai kosminiais standartais yra labai maža. Dėl to medžiaga nuolat teka iš vieno iš partnerių į kitą.
Dujos, judančios iš „donoro“, sudaro akrecinį diską aplink „gavėjo“. Be to, abi žvaigždes supa bendras dujų apvalkalas, kuris nuolat išleidžia dalį savo materijos į supančią erdvę.
Iš pradžių kompanionų masės santykis atrodė kitaip. Šiandieninis donoras buvo įspūdingesnis. Laikui bėgant jis virto milžinu ir pradėjo atsisakyti savo medžiagos. Dabar jo masė yra 3 Saulės masės, o šis kompaniono parametras yra lygus 13 mūsų žvaigždės masių.
Tam tikru atstumu nuo pagrindinės poros yra trečioji žvaigždė, beta Lyrae B. Ji yra 80 kartų šviesesnė už Saulę. Beta Lyrae B yra spektroskopinis dvejetainis (periodas yra 4,34 dienos).
Epsilonas
>Lyros žvaigždyne taip pat yra žvaigždžių sistema, susidedanti iš keturių komponentų. Tai Epsilon Lyrae, padalintas į du komponentus Epsilon 1 ir Epsilon 2, net jei stebimas žiūronais. Kiekvienas iš jų reiškia šviesuolių porą. Visi keturi komponentai yra baltos žvaigždės, priklausančios tai pačiai spektrinei klasei kaip ir Sirijus. Epsilon 1 ir 2 sukasi 244 tūkstančių metų laikotarpiu.
Žiedas ir kamuolys
>Beveik bet kuris dangaus paveikslas gali pasigirti gražiais ūkais savo „teritorijoje“. Lyros žvaigždynas nėra išimtis. Kosminio objekto, esančio tarp Gamma ir Beta Lyrae, nuotrauka aiškiai parodo jo pavadinimo kilmę.
Žiedo ūkas savo forma iš tiesų primena atitinkamą papuošalą. Jis puošia Lyros žvaigždyną, esantį 2 tūkstančių šviesmečių atstumu nuo Žemės. Manoma, kad ūko amžius siekia 5,5 tūkst. Pamatysite su žiūronais. Gražus ūko švytėjimas kyla dėl baltosios nykštukės skleidžiamos ultravioletinės spinduliuotės. Kadaise tai buvo didžiulės žvaigždės šerdis.
Sferinis M56 yra netoli nuo ūko.
Tačiau jų artumas yra įsivaizduojamas: M56 nuo Žemės nutolęs 32,9 tūkst. šviesmečių. Nuotraukose jis primena rutulį, suspaustą link vidurio, kur žvaigždžių skaičius erdvės vienete yra gana didelis. Čia yra maždaug 12 kintamų žvaigždžių. Rutulinį spiečius sunku stebėti mėgėjiška įranga, nes jis pasiklysta Paukščių Tako fone.
Lyra yra mažas žvaigždynas, bet vis dėlto įdomus. Jo „teritorijoje“ gyvena daugelio astronomijos tyrinėjamų objektų atstovai. Lyrą supančios žvaigždės ir žvaigždynai gali pasirodyti įspūdingesni ir verti dėmesio. Kita vertus, vien ryškios Vegos užtenka jas visas „užtemdyti“. Ypač jei prisiminsime, kad šių šviesulių dydžiai gana tikėtinai buvo nustatyti remiantis Alpha Lyrae duomenimis. Todėl šis dangiškasis piešinys aiškiai iliustruoja posakį „mažas, bet galingas“. Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie legendinį jo prototipą – Orfėjo lyrą.
Lyros žvaigždynas yra mažas, bet labai gražus žvaigždynas, kuris danguje užima maždaug 286,5 kvadratinio laipsnio. Plika akimi šiame žvaigždyne galima nesunkiai atskirti 75 žvaigždes. Viena ryškiausių žvaigždžių yra. Jei apibūdinsite žvaigždžių spiečius, kurie yra šio žvaigždyno dalis, tada atsiras lygiagretainis - būdinga šio žvaigždyno figūra.
Ekrano kopija iš planetariumo programos
Lyros žvaigždynas vidutinėse platumose matomas beveik visus metus. Tik retkarčiais pasislepia už horizonto, bet ir šiais laikotarpiais jį galima pamatyti arba auštant, arba saulei leidžiantis. Geriausias laikas pamatyti Lyrą yra nuo gegužės iki spalio. Tai reiškia mažus žvaigždynus. Tačiau, nepaisant savo dydžio, grožiu ir įdomių objektų gausa jie nenusileidžia kitiems, masyvesniems. Artimiausi žvaigždynai, su kuriais galite rasti Lyrą, yra Cygnus, Chanterelle, drakono „galva“ ir Hercules.
Lyros žvaigždynas yra nedidelio dydžio, bet labai pilnas gražių ir įdomių objektų. Štai viena ryškiausių žvaigždžių mūsų nakties danguje – Vega. Galima rasti ir dvigubų sistemų. , kintamieji – visus šiuos objektus galima rasti žvaigždyne.
Žvaigždės
>
Žvaigždė, kurios dydis nulinis. Ketvirtas ryškiausias šviesulys nakties danguje. Jis yra lygiagretainio viršūnėje. Vega yra mėlynas milžinas, kurio skersmuo yra dvigubai didesnis nei mūsų Saulė.
Kelionė į Vegą
Šio milžino atstumas nuo mūsų žvaigždės yra maždaug 27 šviesmečiai. Naudojamas kaip nuoroda, kai klausimas susijęs su spalva, blizgesiu ar ryškumu. Istorinė pastaba: tai pati pirmoji žvaigždė, kurios atstumas buvo nustatytas 1837 m. Tai padarė rusų astronomas V. Ya.
Trumpai apie Vegą
Viena įdomiausių žvaigždžių. Jo išskirtinis bruožas yra tai, kad ji yra užtemstanti žvaigždė ir yra kintamoji. Jis yra apsuptas dujų ir dulkių žiedu ir turi besiplečiantį apvalkalą.
Dviguba sistema, kurios sudedamąsias dalis galima lengvai atskirti plika akimi. Jei naudojate teleskopą su 100 kartų padidinimu, galite pamatyti šios sistemos nuostabumą. Kiekvienas elementas pats savaime yra dviguba sistema. Išsamiau ištyrę šias žvaigždes, astronomai atrado, kad viena iš jų taip pat yra dvejetainė sistema, tik labai arti. Taigi ε yra penkiakartė sistema.
Pusiau įprastas kintamasis. Jai laikotarpiai tarp dviejų protrūkių visada šiek tiek skiriasi.
Trumpalaikis cefeidas, kurį galima lengvai pamatyti įprastais žiūronais.
Meteorų lietus
Meteorų lietus
Lyros žvaigždyne vyksta spinduliuojantis meteorų lietus, kuriame per valandą stebima iki 10 meteorų.
M57 ūko vieta danguje
Hablo teleskopo vaizdas į M57 ūką
Atidžiai žvelgdami pro teleskopą, galite pamatyti planetinį ūką tarp žvaigždžių β ir ε. Jis vadinamas M57.
M57 3D struktūra
Istorija
>
Lyros žvaigždynas, piešiamas iš senovės dangaus atlaso
Lyra yra labai senas žvaigždynas. Įtrauktas į Klaudijaus Ptolemėjaus žvaigždėto dangaus katalogą pavadinimu „Almagest“. Tai pats mėgstamiausias senovės graikų muzikos instrumentas. Tačiau žvaigždynas buvo nupieštas aitvaro pavidalu (Vega – krentantis aitvaras), kuris savo letenose laiko lyrą.
