Viduramžių filosofija apima savo turinį. Pagrindinės viduramžių filosofijos nuostatos. Dievo ieškojimas yra pagrindinė viduramžių filosofų užduotis

09.12.2021

Trąšos

Viduramžių filosofijos bruožas yra glaudus jos ryšys su teologija (Dievo doktrina), ryškus religinis jos problemų pobūdis ir jų sprendimo metodai. Pagrindiniai viduramžių filosofijos bruožai yra monoteizmas, teocentrizmas, kreacionizmas, apvaizda ir eschatologizmas.

Monoteizme Dievas suprantamas ne tik kaip vienas, bet kaip radikaliai besiskiriantis nuo visko, transcendentinis pasauliui (t.y. peržengiantis jo ribas, tarsi gulintis už pasaulio ribų)
Kreacionizmas reiškia pasaulio suvokimą kaip Dievo sukurtą ir sukurtą iš nieko
Providcializmas yra nuolatinis dieviškojo pasaulio ir žmogaus išganymo plano įgyvendinimas istorijoje
Eschatologizmas yra doktrina apie istorinio proceso pabaigą, iš anksto nulemtą pačioje jo pradžioje.

Krikščioniškoji pasaulėžiūra yra giliai antropologinė. Žmogus užima ypatingą vietą pasaulyje kaip Dievo atvaizdas ir visą gyvenimą yra pašauktas tapti panašus į jį nenuodėme, šventumu ir meile.

Viduramžių filosofijos raidoje paprastai išskiriami du pagrindiniai etapai: patristika Ir scholastika. Patristika (iš lot. patris – tėvas) – „bažnyčių tėvų“ (II-VIII a.), padėjusių krikščioniškosios teologijos ir dogmatikos pamatus, veiklos laikotarpis. Scholastika (iš lot. scholastica – išmoktas pokalbis, mokykla) – tai racionalių Dievo pažinimo kelių ieškojimo ir aktualių filosofinių problemų kūrimo laikotarpis nominalizmo ir realizmo rėmuose (VII-XIV a.).

Tikėjimo ir proto santykio problema

Pagrindinė viduramžių mąstymo problema buvo tikėjimo ir proto santykio problema. Jį galima suformuluoti kaip klausimą apie pažinimo būdus: ar reikia tikėti, kad proto pagalba pažintume pasaulį ir Kūrėją? O gal kaip tik racionalus pasaulio tyrinėjimas veda mus į tikėjimą?

Problemos formulavimas siejamas su Klemenso Aleksandriečio vardu. Atsižvelgiant į požiūrių įvairovę, atrodo, kad įmanoma nustatyti keletą pagrindinių požiūrių, kuriais įvairiais laipsniais dalijasi įvairūs mąstytojai:

1) Tikėjimas yra savarankiškas ir jam nereikia pateisinimo (Tertulianas)
2) Tikėjimas ir protas vienas kitą papildo; Egzistuoja esminis susitarimas tarp natūralaus ir apreikšto žinojimo, bet jei netikėsime, nesuprasime (Klementas Aleksandrietis, Augustinas)
3) Tikėjimas ir protas turi savo tiesas (dvigubos tiesos teorija); mokslo tiesos yra aukštesnės už religijos tiesas, bet kadangi mažai kas gali suprasti mokslo tiesas, tai visiems kitiems religinės idėjos turi teisę egzistuoti, ir jos neturėtų būti viešai paneigtos (William of Ockham). Be to, Tomas Akvinietis manė, kad filosofijos ir teologijos pažinimo metodai skiriasi

Universalumo problema viduramžių filosofijoje

Kita svarbi scholastikos problema buvo universalijų problema, t.y. bendrosios sąvokos (iš lot. universalis – bendras). Ar jie turi savarankišką egzistavimą, ar tai tik pavadinimai, nurodantys atskirus dalykus? Kitaip tariant, šiame ginče buvo bandoma išsiaiškinti bendrųjų sąvokų objektų ontologinį statusą.

Ginčas dėl universalijų kilo iš Platono ir Aristotelio ginčo ir daugiausia kilo X-XIV a. Ši problema buvo susijusi su Šventosios Trejybės dogma. Jei Dievas yra vienas iš trijų asmenų, ar jis tikrai egzistuoja ir kokia forma?

Pirmieji scholastai jį aptiko vieno didžiausių neoplatonistų Porfirijaus įžangoje, kurią išvertė Boethius. Čia garsusis filosofas nurodė tris sudėtingus klausimus, kurių jis pats atsisako spręsti:

1. Ar gentys ir rūšys egzistuoja tikrovėje ar tik mintyse?
2. jei darome prielaidą, kad jie tikrai egzistuoja, ar jie yra kūniški ar nekūniški?
3. ir ar jie egzistuoja atskirai nuo protingų dalykų ar pačiuose daiktuose?

Ginčo kryptys buvo trys: nominalizmas, realizmas ir konceptualizmas.

Nominalizmas

Nominalizmas (iš lotyniško nomen - pavadinimas) bendrosiose sąvokose matė tik „kalbos būdą“, pavadinimus, kurie taikomi ne daiktų klasei „kaip visumai“, o kiekvienam atskiram dalykui atskirai nuo bet kokio junginio; šia prasme ta ar kita dalykų klasė yra ne kas kita, kaip mentalinis vaizdas, abstrakcija. Nominalistai mokė, kad iš tikrųjų egzistuoja tik atskiri dalykai, o gentys ir rūšys yra ne kas kita, kaip subjektyvūs panašių dalykų apibendrinimai, padaryti per vienodas sąvokas ir vienodus žodžius. Šia prasme arklys yra ne kas kita, kaip bendras pavadinimas, taikomas tiek arabų, tiek Akhal-Teke arkliams.

Realizmas

Priešingai, realizmas tikėjo, kad universalios egzistuoja iš tikrųjų ir nepriklausomai nuo sąmonės. Ekstremalus realizmas tikrą egzistenciją priskyrė bendroms sąvokoms, nepriklausomoms, atskiroms ir prieš daiktus. Nuosaikus realizmas laikėsi aristoteliško požiūrio ir teigė, kad bendrasis, nors ir turi tikrą egzistavimą, yra atskiruose dalykuose. (Realistinis požiūris labiau tiko krikščioniškoms dogmoms, todėl dažnai buvo palankiai vertinamas Katalikų bažnyčios).

Konceptualizmas

Konceptualizmas (iš lot. conceptus – mintis, samprata) universalijas aiškino kaip apibendrinimus, pagrįstus objektų panašumu. Šia prasme tai buvo kažkas tarp realizmo ir nominalizmo. Taigi, pasak Tomo Akviniečio, universalijos egzistuoja prieš sukurtą gamtą dieviškame prote kaip Dievo „mintys“ ir atskirų dalykų prototipai; jie taip pat egzistuoja atskiruose daiktuose kaip tikrasis panašumas arba tapatumas su prototipu; pagaliau, universalios egzistuoja po atskirų dalykų pažįstančiojo galvoje dėl panašių savybių abstrahavimo sąvokų pavidalu.

Nominalizmo atstovas yra Viljamas iš Okamo; ekstremalus realizmas – Anzelmas iš Kenterberio; saikingam realizmui atstovauja Tomas Akvinietis; konceptualizmas ¬– Peteris Abelardas.

Iki pat XIV a. Dominavo realizmas, o nuo amžiaus pradžios persvara nukrypo į nominalizmo pusę. Būtent ginče dėl universalijų XIV amžiuje pasireiškė scholastikos irimas.

Taigi viduramžių mąstymas yra vienas iš svarbių filosofijos raidos etapų, kuriame buvo iškelta daug ir šiandien aktualių klausimų.

< Назад
Pirmyn >

Filosofijos ir filosofinio mąstymo raida siekia tolimą praeitį. Keitėsi epochos, pažiūros, filosofai, taisyklės ir įsakymai, žmonės. Visuomenės supratimu religija ir filosofija stovi atskirai, tačiau nė vienoje epochoje šios sąvokos nebuvo priešingos viena kitai. Jie vystėsi lygiagrečiai, susipynę ir nukrypdami vienas nuo kito skirtingu metu. Viduramžiai – laikas, kai filosofija tapo kuo glaudžiau susijusi su religija, šios dvi sąvokos ne tik identifikavo, bet ir papildė viena kitą.

Viduramžių filosofija: bruožai ir savybės

Viduramžių filosofija – laikotarpis, kai pasikeitė ideologinės gairės ir filosofai. Keičiasi pasaulio normos, idealai ir žmogaus vaidmenys jame. Šios eros periodizacija turi įvairių variantų. Labiausiai nusistovėjęs ir priimtas laikotarpis šiuolaikiniame pasaulyje yra II-XIV a. Kadangi ji susikerta su krikščionybe, logiška ją laikyti laikotarpio, kai pasirodė Biblija, pradžia. Skirtingai nuo antikinės filosofijos, kuri tyrinėjo pirmaprades ištakas ir žmogaus prigimtį per tris raidos etapus, viduramžių filosofija siejama su teologija – Dievo doktrina. Išskiriami šie viduramžių filosofijos bruožai:

Teocentrizmas yra tikrovė, kuri lemia, kad viskas, kas egzistuoja, yra Dievas, kuris pristatomas kaip aukščiau pasaulio esantis asmuo.
Filosofinis mąstymas viduramžiais įgavo religinį pobūdį ir buvo siejamas su bažnyčia.
Mąstymas apie antgamtinius dalykus keičia žmogaus pasaulėžiūrą. Prasideda istorijos pervertinimas, tikslų ir gyvenimo prasmės paieškos.
Retrospektyvus mąstymas – „kuo senoviškesnis, tuo labiau dabartinis, tuo labiau dabartinis, tuo tikresnis“.
Tradicionalizmas – viduramžių filosofijos akcentas buvo naujovių, kurių naudojimas buvo laikomas puikybe ir nuodėme, neigimas. Vertė buvo ne kūrybiškumas ir individualizmas, o tradicijų laikymasis.
Autoritarizmas – atsigręžimas į Bibliją.
Komentaras. Komentarų žanras viduramžiais vyravo prieš kitus žanrus.
Filosofinių žinių šaltinio (šventojo rašto) negalima analizuoti ar kritikuoti, leidžiama tik jo interpretacija.
Didiktizmas yra būdingas viduramžių filosofijai. Todėl filosofija įgauna mokymo ir pamokslavimo pobūdį.

Be teocentrizmo, viduramžių filosofijai būdingi ir šie bruožai:

Monoteizmas – Dievas yra ne tik vienas, bet ir skiriasi nuo visų dalykų.
Kreacionizmas yra pasaulio supratimas kaip Dievo sukurtas iš nieko.
Providcializmas yra nuolatinis dieviškojo plano įgyvendinimas – pasaulio ir žmogaus išganymas per visą istoriją.
Eschatologizmas – tai doktrina apie istorinio proceso pabaigą ir žmogaus, kaip ypatingos būtybės, panašios į Dievą nenuodėme, šventumu ir meile, pristatymą.

Viduramžių filosofijos raida

Viduramžių filosofija buvo be skepticizmo, o ankstesnis laikotarpis – antika. Pasaulis nebeatrodė suprantamas ir suprantamas, jo pažinimas atsirado per tikėjimą. Yra žinomi trys viduramžių filosofijos raidos etapai:

Patristika yra bažnyčios tėvų palikta literatūra. Tai buvo laikomi dvasiniais mentoriais, turinčiais tam tikrą mokymo autoritetą. Laikui bėgant ši sąvoka išplėtė savo reikšmę ir pradėjo susidėti iš 4 pagrindinių charakteristikų: gyvenimo šventumo, senumo, mokymo ortodoksiškumo, oficialaus bažnyčios priėmimo. Krikščioniškų dogmų pagrindai buvo padėti patristikoje. Tikroji filosofija buvo tapatinama su teologija. Pagal vaidmenį visuomenėje patristika skirstoma į apologetinę ir sisteminę, pagal kalbinius kriterijus – į graikišką ir lotynišką arba rytietišką ir vakarietišką. Svarbiausias patristikos klausimas buvo tikėjimo ir žinojimo, religijos ir filosofijos santykio klausimas. Religija remiasi tikėjimu, o filosofija – žiniomis. Kadangi tai buvo krikščionybės viešpatavimo laikas, religijos viršenybė buvo neginčijama, tačiau reikėjo prieiti prie išvados, ką daryti su filosofija: palikti ją kaip religijos atramą, o toliau įpinti į įtemptą siūlą. , arba atmesti tai kaip bedievišką veiklą, kuri kenkia religijai ir tikėjimui.
Scholastika – tai maksimalus teologijos subordinavimas, dogmatinių prielaidų ir racionalistinės metodikos suvienodinimas, domėjimasis formaliomis loginėmis problemomis. Scholastikos tikslas – padaryti dogmą prieinamą paprastiems žmonėms. Ankstyvoji scholastika atgaivino domėjimąsi žiniomis. Pagrindinės ankstyvosios scholastikos raidos problemos buvo: tikėjimo ir žinių santykis, universalijų problema, aristotelinės logikos ir kitų pažinimo formų derinimas, mistikos ir religinės patirties derinimas. Scholastikos klestėjimo metas – universitetų atsiradimo ir plačios Aristotelio kūrybos sklaidos metas. Vėlyvoji scholastika – viduramžių filosofijos nuosmukio metas. Senosios mokyklų sistemos sulaukia kritikos, neįvedamos naujos idėjos.
Mistika – tai religinės žmogaus vienybės su Dievu praktikos supratimas. Mistiniai mokymai kupini neracionalių ir intuityvių bruožų, dažnai su sąmoningu paradoksalumu.

Pasaulėžiūra viduramžių filosofijos laikotarpiu

Kadangi krikščionybė buvo viduramžių dvasinio gyvenimo pagrindas, pats gyvenimas šiuo laikotarpiu įgavo būdingų bruožų. Viduramžių žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip kelias į nuodėmių išpirkimą, galimybė atkurti Dievo ir žmogaus harmoniją. Taip yra dėl Adomo ir Ievos nuodėmės, kurią Jėzus pradėjo išpirkti. Žmogus yra panašus į Dievą, o Jėzus dalijasi atpirkimu su žmogumi.

Pati „žmogaus“ sąvoka skirstoma į „sielą“ ir „kūną“. „Siela“ yra pats žmogus, nes sielą į žmogų įkvėpė Dievas, o „kūnas“ yra niekingas ir nuodėmingas. Žmogus šiame pasaulyje turi išpirkti nuodėmes, gauti išteisinimą Paskutiniame teisme ir neabejotinai paklusti Bažnyčiai.

Viduramžių žmonių pasaulio paveikslą sudarė vaizdiniai ir Biblijos interpretacijos.

Požiūris į žmogaus išvaizdą pasikeitė, lyginant su antikos laikotarpiu, kai buvo šlovinami gražūs kūnai ir raumeningos figūros. Viduramžiais žmogaus grožis buvo dvasios triumfas prieš kūną.

Pasaulio paaiškinimas remiasi padalijimu į du polius: sielą ir kūną, dangų ir žemę, Dievą ir gamtą.

Bet kokia žmogaus veikla buvo laikoma atitinkančia religines idėjas. Viskas, kas prieštarauja religinėms dogmoms, buvo draudžiama teisiniu lygmeniu. Bet kokios išvados ir nuomonės buvo Biblijos cenzūros objektas.

Tokie ideologinių pažiūrų bruožai viduramžiais lėmė tai, kad mokslas ne tik stovėjo vietoje, bet ir slinko atgal. Bet kokios naujovės ir idėjos buvo nuslopintos. Netrukus mokslo raidos ribojimas ir suvaržymas tapo nuolatinis.

Viduramžių filosofijos problemos

Viduramžių filosofijos laiko rėmai ją apibrėžia kaip antikos tąsą, tačiau tai yra nauja Dievo, Pasaulio ir žmogaus supratimo sistema. Pagrindinė viduramžių filosofijos idėja buvo teocentrizmas. Pagrindinės viduramžių filosofijos eros problemos yra šios:

Požiūris į gamtą. Gamta nebelaikoma kažkuo nepriklausomu, nes Dievas yra aukščiau visko, kuris yra pavaldus gamtos kūrybai ir stebuklams. Senovės gamtos pažinimas liko praeityje, dabar dėmesys sutelktas į Dievo, žmogaus sielos, tyrinėjimą ir pažinimą. Ši gamtos supratimo situacija vėlyvaisiais viduramžiais kiek pasikeitė, tačiau ir tada gamta buvo suvokiama tik kaip simboliniai vaizdiniai. Pasaulis žmogui buvo duotas ne tik dėl gero, bet ir už pamokymą.
Žmogus yra Dievo atvaizdas ir panašumas. „Žmogaus“ sąvokos apibrėžimas visais laikais buvo įvairus, o viduramžiai nebuvo išimtis. Pagrindinis apibrėžimas buvo tas, kad žmogus yra Dievo atvaizdas ir panašumas. Platonas ir Aristotelis priėjo prie minties, kad žmogus yra racionalus gyvūnas. Ryšium su šia interpretacija iškilo klausimas – kas žmoguje yra daugiau – racionalus principas ar gyvūnas? Kurios žmogaus savybės yra esminės, o kurios – antraeilės? Lygiai taip pat biblinis žmogaus supratimas kėlė ir klausimų – jei žmogus yra Dievo panašumas, tai kokias Dievo savybes jam galima priskirti? Juk žmogus nėra visagalis ir ne begalinis.
Sielos ir kūno problema. Krikščioniškoji doktrina sako, kad Dievas įsikūnijo žmoguje, kad išpirktų žmogaus nuodėmes ir išgelbėtų pasaulį. Ikikrikščioniškieji mokymai laikė dieviškosios ir žmogiškosios prigimties skirtumą ir nesuderinamumą.
Savęs (proto ir valios) pažinimo problema. Dievas davė žmogui laisvą valią. Viduramžių filosofijos eroje valia iškeliama į pirmą planą, priešingai nei senovėje, kai pagrindas buvo protas. Valia ir Dievas padeda žmogui daryti gera, o ne bloga. Asmens statusas šiuo laikotarpiu nenustatomas. Jis yra išplėštas iš senovės kosmocentrizmo ir pastatytas aukščiau jo, tačiau dėl savo nuodėmingos prigimties yra žemiškas ir priklausomas, nes priklauso nuo Dievo valios.
Istorija ir atmintis. Istorijos sakralumas. Atsiranda domėjimasis žmonijos istorija, paskatinusia analizuoti atmintį – antropologinį gebėjimą, kuris sudaro istorinių žinių pagrindą. Į laiką nebežiūrima per kosmoso gyvenimo ir dangaus kūnų judėjimo prizmę. Laikas yra pačios žmogaus sielos nuosavybė. Žmogaus sielos sandara sukuria laiko galimybės sąlygą – laukimą, siekį į ateitį, dėmesį, pririštą prie dabarties, atmintį, nukreiptą į praeitį.
Universalumas yra kažkas bendro, o ne konkretus dalykas. Klausimas buvo, ar universalios egzistuoja pačios savaime, ar jos kyla tik konkrečiuose dalykuose. Dėl to kilo ginčas tarp (medžiagiškumo, tikrovės tyrimas) ir nominalizmo (vardų tyrimo).

Viduramžių filosofijos atstovai

Viduramžių filosofija savo ryškią išraišką rado Augustino, praminto palaimintuoju, mokymuose. Augustinas kilęs iš Šiaurės Afrikos, jo tėvas yra ateistas, o motina – tikinti krikščionė. Motinos dėka Augustinas krikščioniškas žinias perėmė nuo vaikystės. Meditacija ir tiesos ieškojimas – pagrindiniai šventojo Augustino mokymo bruožai. Filosofas buvo linkęs atsisakyti savo pažiūrų, kurių anksčiau laikėsi. Pripažinti savo klaidas ir kliedesius yra jo kelias į tobulumą. Žymiausi filosofo kūriniai: „Išpažintis“, „Apie Dievo miestą“, „Apie Trejybę“.

Tomas Akvinietis – filosofas, teologas, dominikonų vienuolis, scholastikos ir Aristotelio mokymo sistemintojas. Jis gavo gerą išsilavinimą teologijos srityje, kuriam priešinosi filosofo šeima. Nepaisant to, per visą savo, kaip filosofo, vystymosi laikotarpį jis pasiekė tikslą po tikslo ir gavo tai, ko norėjo. Tomas Akvinietis garsėja tuo, kad savo mokymuose sugebėjo sujungti bažnyčios dogmas ir Aristotelio žinias. Jis nubrėžė aiškią ribą tarp tikėjimo ir žinojimo, sukūrė įstatymų hierarchiją, iškeldamas Dievo Įstatymą į viršų. Žymūs kūriniai: „Filosofijos suma“, „Teologijos suma“, „Apie valdovų valdžią“.

Al-Farbi - yra informacijos, kad prieš filosofinius mokymus Al-Farbi ėjo teisėjo pareigas. Filosofuoti jį paskatino Aristotelio mokymai, kuriais jis susidomėjo studijuodamas didžiulius savo meto literatūros kūrinius. Būdamas Rytų kultūros kilęs, Al-Farbi daug laiko praleido mintyse, savęs pažinime ir apmąstymuose. Jis taip pat buvo žinomas matematikos, filologijos, gamtos mokslų ir astronomijos srityse. Po savęs jis paliko didžiulį literatūrinį palikimą ir mokinius, kurie tęsė jo mokymą.

Ryškūs ir garsūs viduramžių filosofai, kuriais rėmėsi to laikotarpio filosofija, buvo:

Albertas Didysis, kurio darbo dėka visuomenė perėmė aristotelizmo idėjas ir metodus;
Tertulianas, studijavęs ir interpretavęs praktines temas: krikščionių požiūris į pagonybę, krikščioniškoji moralė;
Duns Scotus, kuris paveikė bažnyčios ir pasaulietinį gyvenimą;
Meistras Eckhartas, kuris teigia, kad kiekviename žmoguje slypi „dieviškoji kibirkštis“.

Viduramžių filosofija – religinės sąmonės dominavimas, tarnavimo tikėjimui su filosofija laikotarpis. Šis laikotarpis pasauliui suteikė unikalų savo turiniu ir forma dvasinį pasaulį. Filosofija turėjo įtakos universitetų ir mokslo disciplinų formavimuisi.

3 įvadas

1. Viduramžiai tezėse 5

2. Viduramžių filosofijos bruožai 6

3. Istorinio laikotarpio charakteristika 9

4. Pagrindiniai viduramžių filosofijos principai 11

4.1.

Teocentrizmas 11

4.2.

Kreacionizmas 12

4.3.

Providcializmas 12

5. Viduramžių filosofijos formavimosi etapai 13

5.1.

Patristika (II-VI a. po Kr.) 13

5.2.

Scholastika 14

6. Viduramžių filosofijos idėjos 16

7. Debatai tarp nominalistų ir realistų 17

19 išvada

Literatūra. 21

Daugumos viduramžių filosofinių sistemų idealistinę orientaciją padiktavo pagrindinės krikščionybės dogmos, tarp kurių svarbiausios buvo Dievo kūrėjo asmeninės formos dogma ir dogma, kad Dievas sukūrė pasaulį „iš nieko“. . Tokio žiauraus religinio diktato, remiamo valstybės valdžios, sąlygomis filosofija buvo paskelbta „religijos tarnaite“, kurios rėmuose visi filosofiniai klausimai buvo sprendžiami iš teocentrizmo, kreacionizmo, apvaizdos pozicijų. 1

Viduramžių filosofijos šaknys glūdi monoteizmo (monoteizmo) religijoje. Tokios religijos apima judaizmą, krikščionybę ir islamą, ir būtent su jomis siejama tiek Europos, tiek arabų viduramžių filosofijos raida.

Struktūriškai mano darbas parašytas taip: iš pradžių yra įvadas, kuriame pateikiama išankstinė informacija apie darbo temą, šios temos aktualumą, tada ateina 1 skyrius, kuriame trumpai abstrakčiais aprašoma viduramžių filosofija, skyrius. 2 daugiausia dėmesio skiriama viduramžių ypatybėms, 3 skyriuje akcentuojami istorinio laikotarpio ypatumai, ketvirtajame skyriuje atskleidžiami pagrindiniai filosofijos principai, penktajame aprašomi filosofijos formavimosi etapai, šeštajame skyriuje. yra daug pagrindinių idėjų, vyravo viduramžiais, paskutiniame skyriuje aprašoma nominalistų ir realistų idėjų konfrontacija. Išvadoje pateikiami darbo rezultatai, o darbo pabaigoje pateikiamas naudotų literatūros sąrašas.

1. Viduramžiai tezėse

Iki XIV amžiaus dvasininkai turėjo tikrą monopolį filosofijos srityje, todėl filosofija buvo atitinkamai rašoma bažnyčios požiūriu.

Filosofija yra monoteistinė, Dievas suprantamas kaip vienas ir unikalus. Viduramžių mintis visada teocentrinė Dievas nustato viską, kas egzistuoja.

Kreacionizmo idėja: Visų dalykų šaltinis yra Dievas, Jis sukūrė pasaulį iš nieko. Visas pasaulis yra nemokama Dievo dovana.

Antropocentrizmo principas. Graikams vyravo kosmocentrizmo principas, žmogus buvo svarbus kaip visumos dalis. Krikščionybėje žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, turi tapti panašus į Dievą, o kartu jis yra valdovas to, ką Dievas sukūrė. Biblija teigia, kad žmogus gali priimti Dievo valią kaip savo. (Graikai taip pat turėjo mintį, kad žmogus, įkūnydamas gerą tikslą, per intelektą tampa tarsi aukštesne būtybe).

Viduramžių filosofija savo esme yra filologinė, nes viduramžių pasaulis remiasi Biblija – dualistiniu pasauliu (dvasininkai priešinasi pasauliečiams, Dievo karalystė – šio pasaulio karalystei). , palyginti su antikos pasauliu, pasižymi įvairiomis dualizmo formomis. Tai buvo dvasininkų ir pasauliečių dualizmas, lotynų ir teutonų principų dualizmas, Dievo karalystės ir šio pasaulio karalystės dualizmas, dvasios ir kūno dualizmas. Ir kiekvienas iš jų yra atkartotas popiežių ir imperatorių dualizme. (tai yra problema: Augustinas Dievo mieste) 2

2. Viduramžių filosofijos bruožai

Skirtingai nei senovėje, kur reikėjo įvaldyti tiesą, viduramžių mąstymo pasaulis buvo įsitikinęs tiesos atvirumu, Šventojo Rašto apreiškimu. Apreiškimo idėją sukūrė bažnyčios tėvai ir ji buvo įtvirtinta dogmoje. Taip suprasta tiesa pati siekė užvaldyti žmogų ir prasiskverbti į jį. Graikų išminties fone, kaip sakė H. Ortega y Gassetas, ši idėja buvo visiškai nauja. Buvo tikima, kad žmogus gimsta tiesoje, jis turi ją suvokti ne dėl savęs, o dėl jos pačios, nes tai buvo Dievas. Buvo tikima, kad pasaulį Dievas sukūrė ne dėl žmogaus, o dėl Žodžio, antrosios dieviškosios hipostazės, kurios įsikūnijimas žemėje yra Kristus dieviškosios ir žmogiškosios prigimties vienybėje. Todėl iš pradžių buvo manoma, kad žemesnis pasaulis yra įmontuotas į aukštesnę tikrovę, todėl į jį buvo įterptas žmogaus protas, tam tikru būdu dalyvaujantis šioje tikrovėje – dėl žmogaus prigimties tiesoje. Sakramentinė priežastis yra viduramžių proto apibrėžimas; Filosofijos funkcijos yra atrasti teisingus sakramento įgyvendinimo būdus: šią reikšmę turi posakis „filosofija yra teologijos tarnaitė“. Protas buvo mistiškai orientuotas, nes buvo skirtas identifikuoti pasaulį sukūrusio Žodžio esmę, o mistika buvo racionaliai organizuota dėl to, kad Logosas negalėjo būti pavaizduotas kitaip, kaip tik logiškai.

2. Dėl to viduramžių filosofijos pagrindai buvo teocentrizmas, apvaizda, kreacionizmas ir tradicionalizmas. Pasitikėjimas autoritetais, be kurių neįsivaizduojamas posūkis į tradiciją, paaiškina ortodoksinėje teologijoje kilusią ideologinę nepakantumą erezijoms. Pateiktos tiesos sąlygomis pagrindiniai filosofiniai metodai buvo hermeneutiniai ir didaktiniai, glaudžiai susiję su logine-gramatine ir kalbine-semantine žodžio analize. Kadangi Žodis buvo kūrimo pagrindas ir, atitinkamai, buvo bendras viskam, kas sukurta, tai iš anksto nulėmė šio bendro dalyko egzistavimo problemos, kitaip vadinamos universalijų problema (iš lot. universalia - universalus), gimimą. Trys filosofiniai judėjimai siejami su bandymais išspręsti universalumo problemą: konceptualizmas (bendrojo buvimas konkretaus daikto išorėje ir viduje), realizmas (bendrojo buvimas išorėje ir prieš daiktą) ir nominalizmas (bendrojo buvimas). po daikto ir už jo ribų). Tais laikais, kai viduramžių filosofija buvo pristatoma kaip senųjų tradicijų saugotoja (viena pagrindinių idėjų buvo eidos egzistavimas, daiktų vaizdiniai prieš daiktus), realizmas buvo laikomas vieninteliu teisingu požiūriu į suvokimą, kas yra būtis; nominalizmo atsiradimas rodė viduramžių mąstymo žlugimą, o konceptualizmas buvo nuosaikaus realizmo ir vidutinio nominalizmo derinys.

Bandymai išspręsti universalijų problemą atvėrė galimybę atrasti žemiškojo ir dangiškojo pasaulių įtraukimo procedūras. Teologiškai orientuotos kultūros kontekste logika, kuri buvo ir filosofijos instrumentas, ir pati filosofija, reprezentavo ypatingus Dievo apmąstymo būdus, kurie leido sukurti subjekto ir subjekto santykį tarp Jo ir žmogaus. Iš esmės tokia logika tikrai tapo teologija.

3. Viduramžių žodis, priklausomai nuo to, kur ir kur buvo nukreiptas, patyrė dvigubą transformaciją: įsikūnijimą (Dieviškojo žodžio) ir deinkarnaciją (kai žodis buvo nukreiptas iš žmogaus į Dievą). Žodis buvo aukščiausia tikrovė būtent dėl savo egzistavimo dviem būdais. Manoma, kad pasaulis egzistuoja, nes buvo sakoma, kad jis egzistuoja. Legenda vedė į egzistavimą, bet kartu bet kuri sukurta būtybė, likdama Bendraujanti su Kūrėju, negalėjo būti pasyvi: daiktas pradėjo transliuoti apie save, viduramžiai nieko kito nežinojo. Bet koks dalykas, remiantis Dievo – aukščiausiojo subjekto – kūrimo aktu, buvo subjektyvus ir atitinkamai asmeniškas.

4. Subjektyvumo ir asmenybės idėjos glaudžiausiai siejasi su įsikūnijusio Žodžio reikšme, kuri neturėjo analogų nė vienoje iš ankstesnių religijų ir filosofinių spėlionių. Įsikūnijimas (įsikūnijimas) nėra Dievo apsigyvenimas kūne. Dievų atsiradimas žmogaus pavidalu, žinomas tarp graikų, nereiškė jų tapimo žmonėmis. Apgyvendindami kūną, dievai visiškai išlaikė savo antžmogišką esmę. Krikščionybėje Dievo įsikūnijimas apima auką, kurią priima nukryžiuotas Žmogaus Sūnus, tai yra suponuoja vidinius paslaptingus dieviškojo ir žmogaus santykius, kurių teologinis aiškinimas yra Trejybės doktrina. Žodžio įsikūnijimas, jo galutinės tikrovės įgijimas dvasiai, reiškia, kad logosas išlaisvinamas iš dvasingumo. Atpirkimo akto unikalumas ir unikalumas lėmė istorinio įtraukimą į Europos mąstymo sferą; tai suteikia labai ypatingą statusą viduramžių filosofijai kaip istorijos filosofijai.

Žodžio įsikūnijimo idėja reiškė, kad regėjimas ir klausa tapo svarbiausiais jutimo organais, o regėjimas kaip spėliojimas tapo filosofavimo sąlyga.

5. Kreacionizmo principas, kuris yra krikščioniškojo požiūrio į pasaulį pagrindas, darė prielaidą, kad visuotinai būtinos žinios priklauso tik Dievui, todėl nustoja egzistuoti senovėje atsiradusi logika, skirta nustatyti teisingus ir klaidingus sprendimus. lygus ginčo logikai. Žmogaus lygmeniu visuotinai reikalingų žinių vaidmenį pradeda atlikti etika, kurios tikslas – ieškoti reguliavimų išganymo idėjai įgyvendinti. Jie išreiškiami savimonės, veiksmo, sąžinės idėjomis. kaip moralinis požiūris į veiksmą, veiksmo įsisąmoninimo intencija, asmeninė atsakomybė. Kelias į išganymą driekiasi kvestionuojant savo sielą, tiesiogiai iškeliant žmogų prieš Dievą, tai yra savęs pažinimas suprantamas kaip Dievo pažinimas, bet pasiekiamas tam tikru būdu: Su tokiu savęs pažinimu susiformuoja mąstymo ir mąstymo pagrindai. tikėjimo pagrindai yra mintyse išdėstyti. Todėl išpažintis yra ne tik bendrystės su Dievu procedūra, bet ir filosofavimas, kurio pavyzdys yra Aurelijaus Augustino (354-430) „Išpažintis“, kur asmeniška, kvestionuojanti, abejojanti filosofijos pozicija dėl Dievo tikrumo. tikėjimas yra akivaizdžiausias.

6. Dėl žmogaus kūrimo pagal Dievo paveikslą ir panašumą, dėl žmogui duoto racionalaus bendravimo su Dievu gebėjimo žmogus pirmą kartą laikomas asmeniu, kurio veikla grindžiama laisva valia. Laisvos valios klausimas glaudžiai susijęs su Aukščiausiojo Gėrio, kuris yra Dievas, blogio, kuris interpretuojamas kaip gėrio trūkumas, ir predestinacijos klausimu (šios idėjos reiškėjai buvo Augustinas, Jonas Scotus Eriugena ir kt. Idėja Tačiau predestinacija netapo ortodoksiška idėja). Laisvos valios prasmė buvo siejama ne su būtinybės subordinacija, o su veiksmų nulemimu sąžinės ir laisvo žmogaus pasirinkimo (Boethius, Abelard, Bernard of Clairvaux, Albert von Bolstedt, Thomas Akvinietis ir kt.). Pasaulio Kūrėjas pasižadėjo išbandyti dvasią pasaulio patirtimi meilės ar neapykantos pavidalu, kuri buvo glaudžiai susijusi su pažinimo galimybe: kuo didesnė meilė Dievui, tuo tikslesnės žinios.

7. Tiesos apreiškimas Šventajame Rašte suponavo jo komentaro poreikį, kuris yra žodinis dieviškojo apreiškimo ir žmogiškojo supratimo reikšmių susitikimas. Žodiniame dialoge, kuris įgavo ginčo formą, buvo sukurta galimybė formuoti tokią dialektiką, kurios sampratos vienu metu - dviprasmiškos - buvo nukreiptos į sakralumą ir pasaulietiškumą, formuojant ypatingą pažinimo būdą. Žmogaus žvilgsnis, nukreiptas į Dievą, yra tobulas Jo regėjime. Dieviškumas, nukreiptas į žmogų, išryškina jo mirtingumą ir baigtinumą. Filosofavimas atsiranda autoritetingo teksto skaitymo arba jo komentavimo momentu, tai yra, jis visada yra dabartyje, kur amžinasis paliečia laikiną. Tai ne begalinis spekuliacijos tobulėjimas, o tiesioginis atsakas į mintį, ši mintis vienu metu tęsiasi ir sustoja, suvokia ir atskleidžia visišką neišmanymą. žmonės ir kaip dieviškoji visuotinė, todėl universalijų problema buvo viduramžių filosofijos centras.

3. Istorinio laikotarpio charakteristika

Socialinis nevienalytiškumas, lumpeninių žmonių atsiradimas

Ekonominis chaosas, kilęs dėl barbarų antskrydžių

Imperijai reikėjo religijos, galinčios suvienyti skirtingus socialinius sluoksnius (prieš Dievą visi lygūs). Visą laikotarpį tarp mąstančių žmonių tvyrojo gilios nevilties nuotaika dėl šio pasaulio reikalų, o tai sutaikė tik viltis dėl geresnio pasaulio ateityje. Šis nevilties jausmas atspindėjo tai, kas vyko kitur Vakarų Europoje.

ašamžiaus: neramumų ir tironų imperatorių metas. Valdant Neronui, siekiant įkvėpti imperatorių, buvo užkurta Romos ugnis, buvo vykdomi krikščionių persekiojimai, vykdomi masiniai jų mušimai, pasirodė pirmieji krikščionių kankiniai, kurie sukėlė daugelio piliečių užuojautą. Iš viso persekiojimas tęsėsi 250 metų iki imperatoriaus Konstantino valdymo. Krikščionys buvo persekiojami ne dėl socialinės lygybės pamokslavimo, ne dėl nepaklusnumo valdžiai, o dėl ideologinio principo: krikščionys iškėlė bažnyčią aukščiau valstybės ir atsisakė garbinti imperatorių kaip dievybę. Iki I amžiaus pabaigos bažnyčia įgijo griežtą organizaciją, vyresnieji ir vyskupai vis labiau atsiskyrė nuo paprastų tikinčiųjų.

IIamžius: poilsio metas – imperatoriai Trojanas ir Markas Aurelijai. Bažnyčia smarkiai auga, formuojasi pagrindinės dogmos.

III amžius: Diokletiano valdymo laikotarpis prasideda vėlesnės Romos imperijos laikotarpiu. Valdant Konstantinui, sostinė buvo perkelta į Konstantinopolį, krikščionybė tapo valstybine religija (pamažu prasidėjo pagonių persekiojimas, o valdant Teodosijui olimpinės žaidynės buvo atšauktos).

Krikščionybės augimo procesą iki Konstantino, taip pat Konstantino atsivertimo motyvus skirtingi autoriai aiškino skirtingai. Gibbonas pateikia penkias priežastis:

„I. Nepajudinamas ir, jei galima taip išreikšti, krikščionių uolumas, kuris nepakenčia prieštaravimų, pasiskolintas, tiesa, iš žydų religijos, bet apvalytas nuo tos izoliacijos ir ginčų dvasios, kuri užuot pritraukę pagonis pagal Mozės įstatymą, atstūmė juos nuo jo.

2. Būsimo gyvenimo doktrina, patobulinta visokių papildomų samprotavimų, galinčių suteikti svarbos ir veiksmingumo šiai svarbiai tiesai.

3. Sugebėjimas daryti stebuklus, kuris buvo priskirtas pirmykščiai bažnyčiai.

4. Tyra ir griežta krikščionių moralė.

5. Krikščioniškos respublikos vienybė ir drausmė, kuri po truputį kūrė nepriklausomą ir nuolat besiplečiančią valstybę pačiame Romos imperijos centre“.

Šiam laikotarpiui buvo būdinga vergų gamybos krizė. Stambūs žemvaldžiai pradeda nuomoti žemę prasideda feodalizmas, nyksta miestai, nyksta pinigai, kyla kaimas. Atsiranda naujo tipo valdžia, artima rytų despotizmui: imperatorius remiasi armija, biurokratija ir bažnyčia (!). Bažnyčia tampa hierarchiškesnė, o pasikeitus bažnyčios pobūdžiui, didėja nesutarimai, noras grįžti į gryną apaštališkąją bažnyčią, atsiranda erezijų ir schizmų Chalkedonas (451 m.) teigia, kad teologija įgijo politinę reikšmę. Du klausimai vienas po kito jaudino krikščioniškąjį pasaulį: pirmiausia apie Trejybės prigimtį, o paskui apie doktriną apie įsikūnijimą. 325 – Nikėjos susirinkimas – sukurtas Tikėjimo išpažinimas.

IVamžiaus: galutinis krikščionybės triumfas, krikštas tampa privalomas visiems imperijos gyventojams. Po Teodosijaus mirties Romos imperija suskilo į vakarų ir rytų, nes Teodosijus ją paliko savo dviem sūnums Gnoriui ir Arkadijui, kurie pradeda kivirčytis. 410 metų rugpjūčio 24 dieną į Romą įsiveržė Allariko vadovaujami vestgotai, Arkadijaus atsiųstas iš Bizantijos. Iki to laiko visigotai buvo krikščionys ir sudarė pirmąją barbarų karalystę Ispanijoje. Vakarų imperija nyksta, o Rytų imperija stiprėja ir plečia savo sienas. Tačiau VII amžiuje arabai pradėjo ją trikdyti. Iki X amžiaus santykiai su Rusija klestėjo, prasidėjo Rusijos krikštas, tačiau XIV amžiuje Bizantija žuvo užpuolus turkams ir susikūrė Osmanų imperija. Vakarinėje dalyje 10-ojo amžiaus krizė užleido vietą tikram klestėjimui, kai atsirado Karolio Didžiojo imperija (Frankų karalystė). 3

4. Pagrindiniai viduramžių filosofijos principai

Teocentrizmas – (gr. theos – Dievas), toks pasaulio supratimas, kuriame Dievas yra visų dalykų šaltinis ir priežastis. Jis yra visatos centras, jos aktyvi ir kūrybinga pradžia. Teocentrizmo principas apima ir žinias, kur teologija yra aukščiausiame žinių sistemos lygyje; Po juo yra filosofija, kuri tarnauja teologijai; dar žemesni yra įvairūs privatūs ir taikomieji mokslai.

Kreacionizmas - (lot. creatio – kūrimas, kūrimas), principas, pagal kurį Dievas iš nieko sukūrė gyvąją ir negyvąją gamtą, gendančią, laikiną, nuolat besikeičiančią.

Providcializmas – (lot. providentia – apvaizda), pažiūrų sistema, pagal kurią visus pasaulio įvykius, įskaitant istoriją ir atskirų žmonių elgesį, valdo dieviškoji apvaizda (apvaizda – religinėse idėjose: Dievas, aukščiausia būtybė ar jo veiksmai).

4.1. Teocentrizmas

Viduramžių filosofija buvo neatsiejamai susijusi su krikščionybe, todėl joje glaudžiai susipynusios bendrosios filosofinės ir krikščioniškos idėjos. Pagrindinė viduramžių filosofijos idėja yra teocentrizmas.

Teocentrizmas – (gr. theos – Dievas), toks pasaulio supratimas, kuriame Dievas yra visų dalykų šaltinis ir priežastis. Jis yra visatos centras, aktyvus ir kūrybingas jos pradas. Teocentrizmo principas apima ir žinias, kur teologija yra aukščiausiame žinių sistemos lygyje; Po juo yra filosofija, kuri tarnauja teologijai; dar žemesni yra įvairūs privatūs ir taikomieji mokslai.

Krikščionybė plėtoja judaizme subrendusią vieno Dievo, absoliutaus gėrio, absoliutaus žinojimo ir absoliučios galios savininko, idėją. Visos būtybės ir daiktai yra jo kūriniai, sukurti laisvu dieviškosios valios aktu. Dvi pagrindinės krikščionybės dogmos kalba apie Dievo trejybę ir įsikūnijimą. Pagal pirmąjį, dievybės vidinis gyvenimas yra trijų „hipostazių“ arba asmenų santykis: Tėvo (pradžios pradas), Sūnaus arba Logoso (semantinis ir formuojantis principas) ir Šventosios Dvasios (gyvybės). - davimo principas). Sūnus „gimsta“ iš Tėvo, Šventoji Dvasia „kyla“ iš Tėvo. Be to, tiek „gimimas“, tiek „procesija“ neįvyksta laiku, nes visi krikščioniškosios Trejybės asmenys visada egzistavo – „iki amžinojo“ – ir yra lygūs savo orumu – „garbėje lygūs“.

4.2. Kreacionizmas

Pagal krikščioniškąją dogmą, Dievas pasaulį sukūrė iš nieko, sukūrė jį savo valios įtaka dėka savo visagalybės, kuri kiekvieną akimirką išsaugo ir palaiko pasaulio egzistavimą. Ši pasaulėžiūra būdinga viduramžių filosofijai ir vadinama kreacionizmu. (creatio – kūryba, kūryba).

Kūrybos dogma perkelia svorio centrą nuo natūralaus į antgamtinį. Skirtingai nuo senovės dievų, kurie buvo giminingi gamtai, krikščionių Dievas stovi aukščiau gamtos, kitoje jos pusėje, todėl yra transcendentinis Dievas. Aktyvus kūrybinis pradas tarsi atitraukiamas iš gamtos, iš kosmoso ir perkeliamas Dievui; Viduramžių filosofijoje kosmosas nebėra savarankiška ir amžina būtybė, nebėra gyva ir gyva visuma, kaip tai laikė daugelis graikų filosofų.

Senovės filosofijoje jau buvo sukurti tam tikri požiūriai, kaip išspręsti pasaulio dualizmo ir jo esmės įveikimo problemą. Pitagoriečiai, Platonas ir jo pasekėjai nustatė pagrindinius metodologinius pasaulio dvasinės vienybės doktrinos principus. Tačiau nei antikinės filosofijos klasikai, nei neoplatonistai nesukūrė Dievo kaip asmens sampratos. Jie interpretavo Vienį kaip tam tikrą originalą, kuris iš savęs sukūrė visą būtį, kaip absoliučiai abstrakčią ir beasmenę individualybę. Asmeninį Dievo supratimą pirmasis suteikė Filonas Aleksandrietis.

Dievo, kaip asmens, charakterizavimas buvo reikšmingas žingsnis į priekį krikščioniškos pasaulėžiūros link, tačiau jis visiškai neįveikė atotrūkio tarp Dievo ir pasaulio. Norint užpildyti šią spragą, reikėjo įvesti tarpininkaujančias jėgas. Šiuo tikslu Filologas naudoja vieną iš pagrindinių antikinės filosofijos sąvokų – Logoso sąvoką.

Tačiau skirtingai nei senovės filosofija, Filono Logos pasirodo kaip Dievo sukurta dvasia, kuri iš pradžių yra dieviškasis protas. Filono idėjai apie Logos trūko tik jos tapatinimo su mesiju – Kristumi.

4.3. Providcializmas

Providcializmas – (lot. providentia – apvaizda), pažiūrų sistema, pagal kurią visus pasaulio įvykius, įskaitant atskirų žmonių istoriją ir elgesį, valdo dieviškoji apvaizda (apvaizda – religinėse idėjose: Dievas, aukščiausia būtybė ar jo veiksmai) .

5. Viduramžių filosofijos formavimosi etapai

Viduramžių filosofijoje galima išskirti bent du jos formavimosi etapus – patristika Ir scholastika, tarp kurių gana sunku nubrėžti aiškią ribą.

Patristika - „bažnyčių tėvų“, kurie siekė pagrįsti krikščionybę, teologinių ir filosofinių pažiūrų rinkinys, remdamasis antikine filosofija ir, visų pirma, Platono idėjomis.

Scholastika - yra filosofavimo rūšis, kai žmogaus protu jie bando pagrįsti idėjas ir tikėjimo formules.

5.1. Patristika (II–VI a. po Kr.)

Patristika gavo savo pavadinimą iš lotyniško žodžio „patris“, reiškiančio „bažnyčios tėvai“. Atitinkamai, tai yra krikščionių bažnyčios tėvų, padėjusių krikščioniškosios, taigi ir viduramžių filosofijos, pagrindus, laikotarpis. Patristiją galima suskirstyti į kelis laikotarpius:

Apaštalavimo laikotarpis (iki II a. vidurio) – apaštališkųjų evangelistų veiklos laikas.

Apologetika (II a. vidurys – IV pradžia) – Apologetais buvo vadinami išsilavinę krikščionys, gynę krikščionybę nuo pagoniškos filosofijos. Gindami krikščionybę, apologetai griebėsi senovės ir graikų filosofijos pagalbos, pasitelkdami alegorija ir loginius įrodymus, bandydami parodyti, kad pagonių įsitikinimai yra absurdiški, jų filosofija neturi vienybės ir kupina prieštaravimų, kad krikščioniškoji teologija yra vienintelė. filosofija, kuri žmonėms atneša tą pačią tiesą visiems. Ryškiausi kūriniai, išlikę iki šių dienų, buvo Justino, Tatiano ir Tertuliano atsiprašymai.

Brandi patristika (IV-VI) – yra rytų (graikų) ir vakarų (lotynų) patristika. Graikų kalbos dėka Rytų patristika yra glaudžiau susijusi su antikos filosofija nei su Vakarų filosofija. Žymiausi Rytų patristikos veikėjai: Grigalius Teologas, Atanazas Aleksandrietis, Jonas Chrizostomas ir kiti; vakarai: Aurelijus Augustinas, Ambraziejus iš Milano, Jeronimas. Pagrindinės patristikos problemos: tikėjimų formavimasis, trijų hipostazių problema, kristologija, kreacionizmas ir kt.

5.2. Scholastika

Scholastika (nuo graikų„mokykla“ - rami veikla, studijos) - viduramžių mokymasis. Jis glaudžiai susijęs su kylančiais iš VIII-IX a. švietimo sistema Vakaruose. Tuo pačiu tai yra naujas etapas Europos dvasinės kultūros raidoje, pakeitusioje patristiką. Ji buvo paremta patristine literatūra, kartu reprezentuojančia visiškai originalų ir specifinį kultūros darinį.

Priimama tokia scholastikos periodizacija. Pirmasis etapas – nuo VI iki IX a. - preliminarus. Antrasis etapas – nuo IX iki XII a. - intensyvaus formavimosi laikotarpis. Trečias etapas – XIII a. - „Scholastikos aukso amžius“. Ketvirtasis etapas – XIV-XV a. - scholastikos išblukimas.

Mokslinis mokymasis praktikoje buvo laiptelių serija, kurią lipdamas studentas galėjo pasiekti aukščiausią. „Septyni laisvieji menai“ buvo mokomi vienuolynų ir bažnytinėse mokyklose. Pastarieji buvo suskirstyti į „trivium“ (nuo skaičiaus „trys“) ir „quadrivium“ (nuo skaičiaus „keturi“). Mokinys pirmiausia turėjo įsisavinti triviumą, t.y. gramatika (lot.), dialektika, retorika. Quadrivium, kaip aukštesnis lygis, apėmė aritmetiką, geometriją, muziką ir astronomiją. Universitetai buvo dar aukštesnio lygio mokymo įstaigos.

Viduramžių filosofija į mąstymo istoriją pateko scholastikos pavadinimu, kuris ilgą laiką buvo vartojamas sveiku protu kaip tuščių diskusijų, atskirtų nuo tikrovės, simbolis. Ir tam neabejotinai yra priežasčių.

Pagrindinis išskirtinis scholastikos bruožas yra tai, kad ji sąmoningai laiko save mokslu, tarnaujančiu teologijai, kaip „teologijos tarnaitę“.

Maždaug nuo XI amžiaus viduramžių universitetuose vis labiau domimasi logikos problemomis, kuri tuo metu buvo vadinama dialektika ir kurios tema buvo darbas su koncepcijomis. Boethius, komentavęs Aristotelio kategorijas ir sukūręs subtilių sąvokų skirtumų ir apibrėžimų sistemą, kurios pagalba teologai bandė suvokti „tikėjimo tiesas“, loginiai darbai padarė didelę įtaką XI-XIV amžiaus filosofams. šimtmečius. Noras racionalistiškai pateisinti krikščioniškąją dogmą lėmė tai, kad dialektika virto viena pagrindinių filosofinių disciplinų, o sąvokų išskaidymas ir subtilus atskyrimas, apibrėžimų nustatymas, užėmęs daugelį minčių, kartais išsigimdavo į sunkų daugiatomį. konstrukcijos. Taip suprasta aistra dialektikai pasireiškė viduramžių universitetams būdinguose debatuose, kurie kartais trukdavo 10-12 valandų su trumpa pietų pertrauka. Šie žodiniai ginčai ir mokslinio mokslo įmantrybės sukėlė pasipriešinimą. Scholastinei dialektikai priešinosi įvairūs mistiniai judėjimai, o XV-XVI amžiuje ši priešprieša įgavo humanistinės pasaulietinės kultūros ir neoplatoniškos gamtos filosofijos pavidalą.

6. Viduramžių filosofijos idėjos

Be minėtų nuostatų ir bruožų, taip pat svarbu apibūdinti šias viduramžių filosofijos idėjas:

Įsakymų idėja:Įsakymai yra Dievo ir žmogaus susitarimas, pirmasis nusikaltimų, kuriuos žmogus gali padaryti, sąrašas. Asmuo, pažeidęs šiuos įsakymus, bus teisiamas ne valdovo ar valstybės, o paties Dievo. Tik tikėjimas, o ne bausmės baimė neleidžia žmogui jų pažeisti.

Pirmosios nuodėmės idėja: Adomas ir Ieva pažeidė Dievo draudimą ir paragavo uždrausto vaisiaus. Už tai jie buvo išvaryti iš Edeno, bet tapo laisvi ir nepriklausomi. Padarydamas pirmąją nuodėmę, žmogus įrodė savo teisę apsispręsti.

Sielos prisikėlimo idėja: Vietoj tikėjimo sielų persikėlimu ateina tikėjimas sielos prisikėlimu – dabar jau miręs teisus žmogus vėl atsidurs ne mirtingoje žemėje, o geresniame pasaulyje – Dievo karalystėje. Gyvenimas laikomas tik trumpalaikiu buvimu žemėje, lyginant su amžinuoju gyvenimu rojuje, o mirtis – tik nutolimas nuo jo.

Kūno šventumo idėja:Šventa ne tik siela, bet ir kūnas. Kristus yra pagamintas iš kūno ir kraujo, kaip ir žmogus.

Visuotinės lygybės idėja: Visi žmonės lygūs, nes Dievas juos sukūrė lygius, o danguje žmonės taip pat lygūs. Dievui ir religijai nėra valstiečio ar karaliaus – yra tik krikščionis.

Hermeneutika: Biblijos tekstų aiškinimas ir interpretavimas.

7. Debatai tarp nominalistų ir realistų

Viduramžių filosofijoje kilo aštrus ginčas tarp dvasios ir materijos, dėl kurio kilo ginčas tarp realistų ir nominalistų. Ginčas buvo dėl universalijų prigimties, tai yra dėl bendrųjų sąvokų prigimties, ar bendrosios sąvokos yra antrinės, tai yra mąstymo veiklos produktas, ar jos reprezentuoja pirminį, tikrąjį, egzistuoja savarankiškai.

Perėjimas prie feodalinės socialinės santvarkos pasižymėjo savarankiškos filosofijos reikšmės mažėjimu. Ją lydėjo politeizmo išstūmimas į monoteizmą. Krikščionybė tapo vyraujančia Europoje religijos forma, pagal kurią pasaulį sukūrė vienas Dievas. Krikščionybės triumfas buvo paaiškintas tuo, kad ji labiausiai atitiko socialinius, politinius ir kultūrinius feodalinės visuomenės poreikius. Krikščionybei, kovodama su pagonybės (politeizmo) likučiais, reikėjo filosofinio samprotavimo ir įrodinėjimo metodo, todėl ji iš dalies asimiliavo antikinės kultūros, mokslo ir filosofijos elementus, vis dėlto pajungdama juos krikščioniškosios religijos pagrindimui ir pateisinimui. Filosofija beveik tūkstantmečiui tapo teologijos tarnaite. Teologai Dievą ir žmogų kaip jo kūrinį pastatė naujojo pasaulio paveikslo centre. Jei antikinei pasaulėžiūrai buvo būdingas kosmocentrizmas, tai viduramžių – teocentrizmas.

Viduramžių filosofijai būdingas naujas požiūris į gamtos ir žmogaus supratimą. Pagal krikščionišką dogmą, Dievas sukūrė pasaulį iš nieko, savo valios aktu, savo visagalybės dėka. Dieviškoji visagalybė ir toliau saugo ir palaiko pasaulio egzistavimą. Tokia pasaulėžiūra vadinama kreacionizmu (iš lotyniško žodžio creatio, kuris reiškia „kūrimas“).

Kūrybos dogma perkelia svorio centrą nuo natūralaus į antgamtinį.

Skirtingai nuo senovės dievų, kurie buvo tarsi giminingi gamtai, krikščionių dievas stovi aukščiau gamtos, kitoje jos pusėje. Aktyvus kūrybinis pradas tarsi atitraukiamas iš gamtos, iš erdvės ir iš žmogaus ir perkeliamas Dievui. Todėl viduramžių filosofijoje kosmosas nėra savarankiška ir amžina būtybė, kaip tai laikė daugelis graikų filosofų.

Viduramžių filosofija į žmonijos istoriją įėjo pasivadinusi scholastika, kuri ilgą laiką veikė kaip tuščių diskusijų, atskirtų nuo tikrovės, simbolis. Pagrindinis išskirtinis scholastikos bruožas yra tai, kad ji sąmoningai žiūri į save kaip į mokslą, atskirtą nuo gamtos, nuo pasaulio ir tarnaujantį teologijai.

Viduramžių scholastika Vakarų Europoje filosofijos uždavinį matė religinių dogmų aiškinime ir formaliame pagrindime. XIII amžiuje teologas Tomas Akvinietis (1225-1274) susistemino katalikų doktriną. Veikdamas kaip dvasinės popiežystės diktatūros teoretikas, Tomas Akvinietis savo sistemoje lygino popiežiaus galią Žemėje su Dievo galia danguje. Katalikų religija ir teologinis F. Akviniečio mokymas pasitarnavo kaip pagrindinis dvasinių ir pasaulietinių feodalų ideologinis ginklas. 4

Būtų klaidinga manyti, kad viduramžių filosofijoje viešpatavo visiškas sąstingis. Po daugybės amžių, per kuriuos germanų genčių invazijos ir Romos imperijos sunaikinimo sukeltas ekonominis ir socialinis niokojimas iš tikrųjų trukdė kultūros plėtrai, ekonominiams ir kūrybiniams ryšiams, tautų bendravimui, XI–XII a. . prasideda laipsniškas ekonomikos, kultūros ir filosofinės minties kilimas, atsiranda matematikos kūrinių, kuriuose iškeliama mintis apie būtinybę tyrinėti ne tik Dievo ir žmogaus esmę; siela, bet ir gamtos esmė.

Viduramžių filosofijos rėmuose pradeda ryškėti pirmieji, nors ir silpni, naujo požiūrio į pasaulį ūgliai.

Taigi viduramžių filosofijai būdinga tai, kad ji turėjo ryškų religinį, teocentrinį pobūdį, o kartu ir tai, kad joje dominavo scholastika. 5

Išvada

Viduramžių filosofija įnešė svarų indėlį į tolesnę epistemologijos raidą, formavo gamtos mokslų ir filosofinių žinių pagrindus. XIII amžius - būdingas šio amžiaus bruožas yra lėtas, bet tolygus feodalizmo prieglaudos augimas, jo irimas, naujos, kapitalistinės santvarkos užuomazgų formavimasis 6.

Šio gyvenimo pabudimo ir mokslo žinių plėtimosi filosofinė išraiška buvo suvokiamas aristotelizmas. Aristotelio filosofijoje jie stengėsi rasti ne tiek praktinių rekomendacijų, kurias būtų galima panaudoti ekonominiame ir socialiniame-politiniame gyvenime. Ši filosofija buvo postūmis to meto mokslininkams, kurie buvo priversti pripažinti, kad Augustinizmas nebėra aktualus dabartinei intelektualinei situacijai. Juk platoniškomis tradicijomis besiremiantis augustinizmas buvo nukreiptas prieš gamtos mokslinius tyrimus. Augustinas teigė, kad materialaus pasaulio pažinimas neduoda jokios naudos, nes ne tik nedidina žmogaus laimės, bet sugeria laiką, reikalingą apmąstyti daug svarbesnius ir didingesnius objektus. Augustino filosofijos šūkis: „Aš noriu suprasti Dievą ir sielą, nieko daugiau! 7.

Viduramžių ginčas dėl universalijų prigimties padarė didelę įtaką tolesnei logikos ir epistemologijos raidai, ypač tokių pagrindinių šiuolaikinių filosofų, kaip Hobbesas ir Locke'as, mokymams. Nominalizmo elementų aptinkama ir Spinozoje, o nominalistinės universalijų ontologijos kritikos techniką panaudojo Verkley ir Hume'as, formuodami subjektyvaus idealizmo doktriną. Realizmo tezė apie bendrųjų sąvokų buvimą žmogaus sąmonėje vėliau sudarė idealistinio racionalizmo pagrindą (Leibnicas, Dekartas), o pozicija apie ontologinį universalijų savarankiškumą perėjo į vokiečių klasikinį idealizmą.

Taigi viduramžių filosofija įnešė svarų indėlį į tolesnę epistemologijos raidą, išplėtodama ir išaiškindama visus logiškai įmanomus racionalaus, empirinio ir apriorinio santykio variantus, santykius, kurie vėliau taps ne tik scholastinių diskusijų objektu, bet ir gamtos mokslų ir filosofinių žinių pagrindų formavimo pamatas.

Literatūra.

Filosofijos istorija trumpai / Vertimas. iš čekų I. I. Boguta - M.: Mysl, 1991. - 590 p.

Filosofinis enciklopedinis žodynas / Redakcinė kolegija: S. S. Averintsev, E. A. Arab-Ogly, L. F. Iljičevas ir kt. – 2 leid. – M.: Sov. enciklopedija, 1989. – 815 p.

Kimelev Yu.A. Religijos filosofija: sistemingas esė. – M.: Leidykla „Note Bene“, 1998. – 424 p.

Chanyshevas A.N. Senovės ir viduramžių filosofijos paskaitų kursas. -M.: Aukštoji mokykla, 1991. – 603 p.

Borgošas Jozefas. Tomas Akvinietis - M.: Mysl, 1975. – 504 p.

Tomas Akvinietis. Teologijos suma (ištraukos) // Pasaulio filosofijos antologija. 4 tomuose / Red. V.V. Sokolov ir kt. M.: Mysl, 1969. – 1972 m.

Etienne'as Gilsonas „Filosofas ir teologija“ – M.: Gnosis, 1995 (prancūziško leidimo vertimas Etienne'as Gilsonas „Filosofas ir teologija““ – Paryžius, 1960 m.)

Religijos studijų pagrindai / Yu F. Borunkov, I. N. Yablokov, M. P. Novikov ir kt.; Red. I. N. Jablokova.- M.: Aukštasis. mokykla, 1994.- 368 p.

1 Kimelev Yu.A. Religijos filosofija: sistemingas esė. – M.: Leidykla „Note Bene“, 1998. – 424 p.

Filosofija kaip šaltinis viduramžių filosofija………2 Teocentrizmas yra pagrindinis principas filosofija viduramžiais. 2. Pagrindiniai vystymosi etapai viduramžių filosofija a) atsiprašymas...

Viduramžių filosofija (11)

>Santrauka >> Filosofija

Akvinietis. Pagrindinės savybės viduramžių filosofija. Viduramžių teologinis filosofija vadinamas pagrindiniu filosofiniu... kaip fundamentalus in viduramžių filosofija ir teologija. Pagrindiniai principai viduramžių filosofija o teologijos buvo...

Viduramžių filosofija (5)

>Santrauka >> Filosofija

Nuostatos filosofija viduramžiais…………….4 p. Krikščioniškų mokymų ir senovės demonstravimas filosofija apie ideologiją filosofija viduramžiais…………………………..5 p. Specifikacijos

1. Viduramžių filosofijos bruožai.

2. Patristikos laikotarpis (Augustinas Aurelijus).

3. Scholastika (Tomas Akvinietis).

4. Pagrindiniai krikščioniškosios pasaulėžiūros principai.

Viduramžių filosofija reprezentuoja tą Europos filosofijos istorijos laikotarpį, kuris yra tiesiogiai susijęs su krikščionių religija. Krikščionybė atsirado I mūsų eros amžiuje. Palestinoje, o paskui išplito visoje Romos imperijoje. Nuo IV amžiaus pabaigos ji tapo dominuojančia Romos religija. Tai veda prie dramatiškų religijos ir filosofijos santykių pokyčių. Jei Senovės Graikijoje ir Senovės Romoje religija ir filosofija sugyveno kartu, nesikėsdamos į viena kitos nepriklausomybę, tai viduramžiais filosofija tapo visiškai priklausoma nuo krikščionių religijos. Krikščionių bažnyčia šiuo metu tampa visiška monopoliste švietimo ir kultūros srityje. Todėl visas visuomeninis, dvasinis ir mokslinis gyvenimas vyko tiesiogiai ir griežtai kontroliuojant bažnyčios valdžiai.

Svarbiausias viduramžių filosofijos bruožas buvo tai, kad visi šio laikotarpio filosofai buvo dvasininkai. Pagrindinė jų specializacija buvo teologija ir teologija. Ir jie kreipėsi į filosofiją tik dėl vieno tikslo: su jos pagalba racionaliai patvirtinti krikščionišką doktriną ir kultą ir tuo sustiprinti krikščionybės poziciją.

Pirmasis viduramžių krikščioniškosios filosofijos raidos laikotarpis buvo apibrėžtas kaip patristika (V-VIII a.). Terminas „patristika“ kilęs iš žodžio „pater“ – tėvas, reiškiančio šventąjį bažnyčios tėvą. Pagrindinis uždavinys, kurį sprendė bažnyčios tėvai, buvo krikščioniškosios pasaulėžiūros pagrindų ugdymas. Kad ši pasaulėžiūra taptų prieinama plačioms gyventojų grupėms, reikėjo arba sukurti naują terminiją, kuri atskleistų svarbiausias pasaulėžiūros nuostatas. krikščionių religija, arba remtis esamomis. Norėdami išspręsti šią problemą, krikščionybės ideologai kreipėsi į Platono ir neoplatonizmo filosofiją, nes ji savo prigimtimi yra artimiausia krikščionių tikėjimui.

Žymūs patristikos atstovai buvo Bazilijus Didysis, Klemensas Aleksandrietis, Tertulianas, Origenas ir kiti.

Augustinas įvykdė tai, ką tik planavo jo pirmtakai – jis padarė Dievą filosofinio mąstymo centru. Dievas yra aukščiausia esmė, jis sukūrė pasaulį iš nieko, t.y. ne tik tvarka ir struktūra, bet ir pati materija. Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir nuolat jį saugo, vadinasi, kūrimo procesas tęsiasi.

Augustinas žmogaus sielą aiškina Platono idėjų dvasia. Sieloje nėra nieko materialaus, ji turi tik mąstymo, valios, atminties funkciją, bet neturi nieko bendra su biologinėmis funkcijomis. Siela nuo kūno skiriasi tobulumu. Šis supratimas egzistavo ir graikų filosofijoje, tačiau Augustinas pirmasis tvirtino, kad šis tobulumas kyla iš Dievo, kad siela yra kaip Dievas ir nemirtinga. Jis vienas pirmųjų iškėlė žmogaus asmenybės klausimą. Žmogus nėra tik „Dievo tarnas“, jis yra su Dievu susijęs asmuo. Žmogus yra Dievo panašumas, o tai reiškia, kad jis gali turėti valią ir nukreipti ją į tikėjimą ar netikėjimą, į gėrį ar blogį. Blogis yra gėrio trūkumas ir yra įsišaknijęs žmogaus prigimtyje. Dievas nėra kaltas dėl blogio egzistavimo. Dievas yra aukščiausia malonė, meilė ir gerumas. Po Kristaus kankinystės kiekvienam žmogui suteikiama galimybė išsigelbėti, jeigu jis tiki Dievą, nusigręžia nuo blogio ir savo valią nukreipia į gėrį.

Augustinas Aurelijus, sutikdamas su helenistine filosofija, tikėjo, kad žmogaus gyvenimo tikslas ir prasmė yra laimė. Laimė gali būti pasiekta tik Dieve. Žmogus gali ateiti pas Dievą per protą (Dievo pažinimą) arba per tikėjimą, pasireiškiantį žmogaus valia. Tikėjimas ir protas vienas kitą papildo: „Suprask, kad tikėtum, tikėk, kad suprastum“. Tačiau protas vis dar nepatikimas ir linkęs į klaidas, todėl tikėjimas yra aukščiau už protą.

Augustinas taip pat stovėjo ties „istorijos filosofijos“ ištakomis. Jis atmeta senovinį istorijos supratimą kaip amžiną pasikartojimą, istorinių procesų sūkurį. Istoriją lemia dieviškoji apvaizda, ji turi prasmę ir kryptį galutinio tikslo link. Judėjimas galutinio tikslo link – tai judėjimas iš „žemiškojo miesto“ (valstybės) į „Dievo miestą“ (Kristaus karalystę, kurios prototipas yra bažnyčia). Istorinė pažanga išreiškiama tuo, kad daugėja žmonių, kurie nusigręžė nuo pagonybės ir atėjo į krikščionybę. Žmonijos istorija baigsis antruoju Jėzaus Kristaus atėjimu, Paskutiniuoju teismu ir Dievo Karalystės įkūrimu.

Antrasis viduramžių filosofijos raidos laikotarpis vadinamas scholastika (9-15 a.). Terminas „scholastika“ yra kilęs iš lotyniško žodžio „schola“ (mokykla) ir reiškia mokyklos ugdymo filosofiją. Visi, kurie studijavo mokslą ir ypač filosofiją, tuo metu buvo vadinami scholastais.

Scholastikos atstovai suprato, kad Platono filosofija, kurios laikėsi Augustinas Aurelijus ir dauguma viduramžių filosofų, veda į dvasios ir gamtos konfrontaciją. O tai savo ruožtu lėmė erezijų (manichėjų, albigiečių, valdensų, katarų ir kt.) formavimąsi, kurios teigė, kad žmogaus prigimtis ir kūnas yra šėtono kūrinys. Scholastikai įžvelgė teorines erezijų šaknis nukrypimuose į platonizmą. Tačiau buvo galima kritikuoti didįjį Platoną remiantis ne mažiau reikšmingu autoritetu. Todėl scholastai kreipiasi į Aristotelį kaip į pirmąjį ir didžiausią Platono kritiką. Dėl to ima kristi Platono filosofijos įtaka ir plisti Aristotelio, turinčio aiškiai išreikštą realizmo poziciją ir išvystytą loginį mąstymą, įtaka.

Žymūs šio judėjimo atstovai buvo Eriugena, Benaventura, Anzelmas iš Sentebrijos, Roscelinas, Abelardas, Albertas Didysis ir kiti.

Visa Tomo filosofija prasideda kategorija „ens“ (tikra būtis). Ir ši tikroji egzistencija yra tokia, kokia ji duota žmogui jo pojūčiuose. Viskas gali keistis, bet egzistencija nesikeičia, ji tiesiog įgauna įvairias formas. Pavyzdžiui, vanduo virsta garais ir ledu. Iš esmės jie yra tas pats dalykas, bet skiriasi forma. Iš to išplaukia, kad tikroji būtis apima tokį teiginį: daiktas yra tai, kas yra + kuo jis gali tapti. Daiktai nuolat keičiasi, vadinasi, jie nėra užbaigti, bet visi daiktai yra kažko išbaigto, visumos, kažkokios galutinės būties pilnatvės dalis. Ši galutinė būties pilnatvė yra Dievas. Dievas yra didžiausia tikrovė, Jo galios nuolat veikia.

Remdamasis šia būties samprata, Tomas Akvinietis aiškiai atskiria tikėjimo ir mokslo sritis Mokslo uždavinys nusileidžia paaiškinti pasaulio (tikrosios būties) dėsnius. Pasaulio pažinimo šaltinis yra ne įsitraukimas į dieviškas idėjas, o patirtis ir juslinis suvokimas. Žmogaus protas apdoroja per jusles gautą informaciją ir pasiekia tiesą. Ir nors juslinės žinios yra objektyvios ir tikros, jos apima tik realų fizinį pasaulį. Visa būties pilnatvė, t.y. Dievą pažinti galima tik per tikėjimą. Teologija turi tyrinėti šį antgamtinį pasaulį. Filosofija turėtų pasitarnauti teologijai, aiškindama religines dogmas proto kategorijomis ir logiškai paneigdama bet kokius argumentus prieš tikėjimą. Čia jos vaidmuo turėtų būti apribotas.

Remiantis protu, Tomas Akvinietis tikėjo, netgi galima įrodyti Dievo egzistavimą. Savo darbuose jis pateikia penkis loginius Dievo egzistavimo įrodymus.

1. Šiame pasaulyje viskas juda, ir kiekvienas dalykas yra pajudinamas kažko kito. Tačiau ši serija negali būti tęsiama be galo, nes tokiu atveju nebūtų pagrindinio judėjimo, taigi ir to, kas ja juda, nes kitas juda tik todėl, kad jį judina pirmasis. Tai lemia būtinybę egzistuoti pirmajam judintojui, kuris yra Dievas.

2. Pasaulyje yra nemažai aktyvių priežasčių. Tačiau neįmanoma, kad kažkas būtų veiksminga savaime priežastis, nes tada ji turėtų būti prieš save, ir tai yra absurdas. Šiuo atveju būtina atpažinti pirmąją veiksmingą priežastį, kuri yra Dievas.

3 . Trečiasis įrodymas išplaukia iš santykio tarp atsitiktinio ir būtino. Studijuodami šių santykių grandinę taip pat negalite eiti į begalybę. Kontingentas priklauso nuo būtinojo, kuris turi savo būtinybę arba kitoje būtinybėje, arba savaime. Galiausiai paaiškėja, kad yra pirmoji būtinybė – Dievas.

4 Ketvirtas įrodymas – vienas po kito sekantys savybių laipsniai, kurie egzistuoja visur, visame, kas egzistuoja, todėl turi būti aukščiausias tobulumo laipsnis, ir vėlgi tai yra Dievas.

5 .Šio įrodymo pagrindas yra visoje gamtoje esantis naudingumas. Viskas, net ir tai, kas atrodo atsitiktinė ir nenaudinga, yra nukreipta į tam tikrą tikslą, turi prasmę, naudingumą. Todėl yra protinga būtybė, kuri visus natūralius dalykus nukreipia į tikslą, ir tai yra Dievas.

Tomas Akvinietis, būdamas Aristotelio pasekėjas, domėjosi ne tik „Dievo miestu“, bet ir „žemės miestu“. Kaip ir Aristotelis, jis identifikuoja visuomenę ir valstybę. Valstybė egzistuoja tam, kad užtikrintų bendrą gėrį. Bet jis ryžtingai pasisako prieš socialinę lygybę, visuomenė turėtų būti klasinė, visi žmonės turėtų būti skirstomi į šeimininkus ir subjektus. Pavaldiniai turi paklusti savo šeimininkams, kaip ir apskritai visų krikščionių, pagrindinė dorybė. Geriausia valstybės forma yra monarchija.

Pagrindinis žmogaus egzistencijos tikslas ir prasmė – pasiekti dangiškąją palaimą. Į ją žmogų veda nebe valstybė, o bažnyčia. Bažnyčios vaidmuo yra aukštesnis už valstybės vaidmenį, todėl pasaulietinio pasaulio valdovai turi būti pavaldūs bažnyčios hierarchams, ypač popiežiui.

Krikščionių filosofai-teologai, atlikę milžinišką intelektualinį darbą, sukūrė vientisą religinį pasaulio paveikslą. Ši pasaulėžiūra apėmė didžiąją dalį civilizuoto pasaulio ir turėjo lemiamos įtakos tolimesnei žmonijos raidai. Panagrinėkime pagrindinius krikščioniškosios pasaulėžiūros bruožus.

Kreacionizmas ir teocentrizmas. Pagal krikščionišką doktriną Dievas sukūrė pasaulį iš „nieko“, savo valios aktu, savo visagalybės dėka. Dieviškoji visagalybė ir toliau palaiko pasaulio egzistavimą kiekvieną akimirką. Pasaulio egzistavimo palaikymas yra Dievo nuolatinis jį vėl sukūręs. Jei Dievo kūrybinė galia nutrūktų, pasaulis tuoj pat grįžtų į užmarštį.

Skirtingai nuo senovės dievų, kurie beveik visi buvo tapatinami su gamta, krikščionių Dievas stovi aukščiau gamtos, kitoje jos pusėje, todėl yra transcendentinis Dievas. Jam priskiriamos visos tos savybės, kurias egzistavimą suteikė senovės filosofai: Dievas yra amžinas, nekintantis, platus, savarankiškas ir kt. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp krikščionių Dievo yra tas, kad, nepaisant viso to, Jis yra Asmuo. Todėl Dievas yra ne tik aukščiausia būtybė, bet ir aukščiausia Protas, aukščiausia Tiesa, aukščiausia Meilė, aukščiausias Gėris ir aukščiausias Grožis.

Antropocentrizmas.Šio mokymo esmė glūdi išskirtinio žmogaus vaidmens tarp Dievo kūrinių patvirtinime. Pasak Biblijos, Dievas sukūrė žmogų ne kartu su visais kūriniais, o šeštąją sukūrimo dieną pagal „savo paveikslą ir panašumą“. Iš čia ir daroma išvada, kad žmogus yra kūrinijos vainikas, jis yra Visatos centras ir galutinis kūrimo tikslas.

Kokios iš tikrųjų yra Dievo savybės, kurios sudaro žmogaus esmę? Akivaizdu, kad žmogus išoriškai neturi nieko bendra su Dievu. Dieviškosios žmogaus savybės yra dvasinėje sferoje – tai protas, sąžinė ir valia. Žmogui, kaip ir Dievui, yra suteikta galimybė mąstyti, atskirti gėrį nuo blogio ir patirti. Laisva valia leidžia žmogui pasirinkti gėrio ar blogio naudai. Pirmieji žmonės (Adomas ir Ieva) šį pasirinkimą padarė prastai. Jie pasirinko blogį ir taip įvykdė nuopuolį. Nuo šiol žmogaus prigimtis pasirodė sugadinta, o nuopuolis jį nuolat veikia. Savo jėgomis žmogus nepajėgia įveikti savo nuodėmingų polinkių. Jam nuolat reikia dieviškosios pagalbos, dieviškosios malonės veikimo. Šią pagalbą galima gauti tik Kristaus bažnyčioje, kuri yra tarpininkė tarp Dievo ir žmonių.

Providcializmas. Pasaulis vystosi ne pats, o pagal Dievo apvaizdą. Dievo apvaizda apima visą aplinkinį pasaulį ir suteikia gamtos bei socialiniams procesams prasmingą ir kryptingą pobūdį. Istorijos filosofijoje apvaizda teigia, kad dieviškasis planas iš anksto nulemia žmonių istoriją, jis pramuša visus istorinius įvykius ir faktus. Belieka žmonėms arba prisidėti prie šio plano įgyvendinimo ir taip dirbti pasaulio ir žmogaus išganymui, arba priešintis, už ką Dievas paleidžia žmones įvairioms bausmėms.

Eschatologizmas.Į kokį tikslą nukreipta žmonijos istorijos eiga? Galutinis istorinio proceso tikslas yra Dievo Karalystė. Krikščionių teologai šią karalystę vaizduoja kaip tikro, gražaus, tobulo pasaulio, kuriame žmogus bus visiškoje vienybėje su Dievu.

Kada žmonija pasieks šį tikslą? Tada, kai ateis pasaulio pabaiga, įvyks antrasis Jėzaus Kristaus atėjimas, mirusiųjų prisikėlimas ir Paskutinis teismas. Tik tie, kurie gauna iš Dievo atleidimą, įgis amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje.

Kaip žmogus gali būti išgelbėtas ir pasiekti Kristaus karalystę? Pagal krikščionišką doktriną, net būdamas pirminėje, priešnuodėmėje, žmogus buvo visiškai priklausomas nuo Dievo, būdamas visiškoje vienybėje su juo. Nuopuolio esmė būtent tame, kad žmogus atsiskyrė nuo Dievo, norėjo tapti lygus Dievui, norėjo gyventi pagal savo principus ir normas. Praradę ryšį su Dievu, žmonės įklimpo į nuodėmes ir ydas.

Iš to išplaukia, kad žmogus gali būti išgelbėtas tik vienu būdu – sugrąžinant savo pirmykštę, prieš nuodėmę buvusią išvaizdą, naujai įgyjant „Dievo atvaizdą ir panašumą“. Ir tai galima pasiekti tik per tikėjimą ir įgyjant dieviškąją malonę. Malonė išliejama tik tiems, kurie ne tik tiki Dievą, bet ir griežtai vykdo jo įsakymus, taip pat krikščionių bažnyčios sakramentus ir ritualus. Tikėjimas be darbų miręs!

Klausimai ir užduotys.

1. Kokie yra viduramžių filosofijos bruožai?

2. Apibūdinkite Augustino Aurelio filosofines pažiūras

3. Apibūdinkite Tomo Akviniečio filosofines pažiūras.

4. Kokia yra kreacionizmo ir teocentrizmo esmė?

5. Kas yra antropocentrizmas?

6. Kokia yra prosidenciolizmo ir eschatologijos esmė.

Anotacija tema

Viduramžių filosofija

Viduramžių filosofija apima laikotarpį nuo VIII iki XIV-XV a. Prieš tai buvo formavimosi laikas (I-VIII a. po Kr.) – apologetikos ir patristikos laikotarpis. Tiesą sakant, viduramžių filosofija apima ankstyvąją (IX–XI–XII a. po Kr.), brandžiąją (XIII a.) ir vėlyvąją scholastiką (XIV–XV a. po Kr.).

Viduramžių filosofija glaudžiai susijusi su religija. Tai lemia jo turinį ir dėmesį. Dėl šios priežasties filosofinė mintis buvo teocentrinė, nes Dievas buvo paskelbtas vienintele tikrove, nulemiančia viską, kas egzistuoja šioje filosofijoje. Filosofų protus tuo metu užėmė dvi svarbiausios idėjos: kūrimo idėja - ontologijoje ir apreiškimo idėja - epistemologijoje. Viduramžių filosofijai priklausomybė nuo religijos nereiškė jos visiško ištirpimo visada ir visur religinėje sąmonėje. Kartu tai per šimtmečius nulėmė filosofinių problemų specifiką ir jų sprendimo būdus. Požiūris į antikinę filosofiją viduramžiais buvo dvejopas: viena vertus, krikščionybės filosofiniai elementai vystėsi prieštaraudami senovės išminčiai, tačiau, kita vertus, antikinė filosofija buvo labai teigiamai priimta kaip Dievo pažinimo priemonė, kaip filosofinė. tam tikros religijos dogmų pateisinimas. Paaiškėjo, kad Europos viduramžių filosofija buvo glaudžiai susijusi su krikščioniška doktrina („filosofija yra teologijos tarnaitė“), o arabų kalbos viduramžių filosofija su islamu.

Iš kitų būdingų to meto filosofinio mąstymo bruožų išsiskiria retrospektyvumas ir tradicionalizmas, t.y. žvelgiant į praeitį: kuo senesnis tekstas, tuo jis autentiškesnis, taigi ir tikresnis. Vakarų Europos filosofijai tokį autentiškumą turėjo Biblija, suprantama kaip visuma visų įmanomų tiesų. Pakanka atskleisti Biblijos posakių prasmę, kad gautume atsakymus į visus klausimus.

Iš čia sekė specifinė filosofijos užduotis – iššifruoti ir paaiškinti šventuosius raštus (kas vyko vadinamojoje „egzegezėje“). Viduramžių filosofas gana ribotai pasirinko studijų dalyką: beveik visada tai buvo tekstas, žodis (šia prasme viduramžių filosofija yra filologinė). Tačiau šventųjų tekstų simbolika ir dviprasmiškumas davė impulsą apmąstymams ir sąlygojo interpretacijos laisvę. „Kartais susidariusi filosofija peržengdavo ne tik interpretuojamą tekstą, bet ir krikščioniškąją pasaulėžiūrą.

Be tradicionalizmo ir retrospektyvumo, specifiniai viduramžių filosofijos bruožai apima didaktiškumą ir ugdymą, todėl neatsitiktinai apie filosofą buvo galvojama pirmiausia kaip apie mokytoją. Tačiau didaktizmas skatino logikos, kalbotyros ir žinių teorijos problemų vystymąsi. Iš čia ir didžiulis filosofų susidomėjimas diskusijomis, medžiagos pateikimo klausimais. Viduramžių filosofija buvo tam tikru mastu konservatyvi, turėjusi neigiamų (lėta filosofijos raida) ir teigiamų (polinkis į monolitiškumą, enciklopedizmą) pasekmes.

Taigi viduramžių filosofijai būdingas dieviškojo proto sukurto pasaulio supratimas. Šis pasaulis žmogui yra nesuprantamas tik superprotingas ir begalinis Dievas. Pradinis viduramžių filosofijos formavimosi etapas siejamas su apologetika ir patristika.

Apologetika yra ankstyvosios krikščionybės „filosofija“. Apologetai kovojo su pagonių religija, prieš eretikų klaidas (iš graikų „atsiprašymas“ - gynyba). Tačiau jie taip pat buvo pirmieji krikščionių filosofai, panorę pritaikyti antikinę filosofiją krikščionybei. Tiesioginiai teoriniai ankstyvosios krikščioniškosios filosofijos šaltiniai buvo helenizmo filosofija (I-II a.), ypač Filono Aleksandriečio idėjos, stoikų filosofija ir neoplatonistai. Taigi, logotipo, kaip jungiančiosios grandies tarp Dievo ir pasaulio, idėja buvo perimta iš Filono Aleksandriečio (kuris buvo panašus į Kristaus, kaip tarpininko tarp Dievo ir žmonių, vaidmens supratimą krikščioniškoje doktrinoje); vertybių sistemos, atitinkančios krikščioniškosios moralės dvasią, kūrimas buvo pasiskolintas iš stoikų; tarp neoplatonistų – Vieno doktrina.

Tarp apologetų yra Justinas Kankinys, Tatianas, Atenagoras ir kt. Tarp pagrindinių filosofijos sprendžiamų problemų apologetai įvardijo krikščioniškosios doktrinos gynimą, krikščionybės dogmų pagrindimą ir krikščionybės pranašumo prieš kitų rūšių žinias įrodymą. Kartu akivaizdus ir jų pozicijos nenuoseklumas filosofijos atžvilgiu. Viena vertus, jie išaukštino Apreiškimą ir visiškai atmetė filosofiją (šią poziciją aiškiai išreiškė Kvintas Tertulianas: „Dievo Sūnus buvo nukryžiuotas; mes to nesigėdijame, nors ir gėdinga; Dievo Sūnus mirė – mes visiškai patikėk tuo, nes tai absurdiška“), kita vertus, be to vis tiek neapsieidavo (susitaikinimo linija atsispindėjo Klemenso Aleksandriečio, Origeno ir kt. darbuose).

Jau per šį laikotarpį susiformavo pagrindiniai religinio ir filosofinio mąstymo principai: teocentrizmas, soteriologizmas (visos žmogaus gyvenimo veiklos orientavimas į „sielos išganymą“), dieviškasis apreiškimas (Dievas yra nesuprantamas ir tuo pačiu atsiskleidžia. žmonėms per Šventojo Rašto pranašus ir apaštalus). Suformuluotos ir visos vėlesnės viduramžių filosofijos problemos. Jis vaizduojamas būties doktrinoje (pirmiausia plėtojant kreacionizmo idėją - pasaulio sukūrimą Dievo iš „nieko“); antropologijoje (suvokiant, kad žmogus yra „Dievo atvaizdas ir panašumas“, bet kartu ir nuodėminga būtybė); epistemologijoje (galvoje, kad per žinias galima įgyti „Dievo atvaizdą ir panašumą“); istorijos filosofijoje (per apvaizdos ir eschatologizmo principą – pasaulis vystosi pagal Dievo apvaizdą, o istorijos tikslas – judėti Dievo karalystės link).

Iki III pabaigos – IV amžiaus pradžios. Bažnyčiai ypač išryškėjo christologinė problema – dieviškosios ir žmogiškosios hipostazės sujungimo Jėzaus Kristaus asmenyje problema. Šiuo laikotarpiu krikščionių bažnyčia tapo valstybine Romos imperijos religija, todėl reikėjo ne tik oficialiai įtvirtinti krikščioniškas dogmas, bet ir šias dogmas pateisinti bei paaiškinti tikintiesiems. Kilo klausimas dėl krikščioniškos doktrinos sisteminimo, apie tikėjimo ideologijos kūrimą. Ir šią užduotį išsprendė patristinio laikotarpio filosofai.

Pagal savo vaidmenį visuomenėje patristika skirstoma į sisteminę ir apologetinę; kilmės vietos požiūriu – į graikų (rytų) ir lotynų (vakarų). Pagal turinį patristika apima II-VII a. krikščionių bažnyčios tėvų mokymą. Graikijos patristika apima tokių filosofų kaip Bazilijus Didysis, Grigalius Teologas, Grigalius Nysietis, Jonas Chrizostomas ir nemažai kitų lotyniškų patristikos kūrinių – popiežiaus Leono Didžiojo, Ambraziejaus, Hilarijaus ir kitų mąstytojų kūrinius.

Ryškiausias patristinio laikotarpio atstovas buvo Aurelijus Augustinas (354-430), kurio darbai „Apie Dievo miestą“ ir „Apie laisvą valią“ padarė didžiausią įtaką Vakarų Europos viduramžių filosofijai. Jis susistemino krikščioniškąją pasaulėžiūrą, pateikdamas ją kaip holistinį ir vienintelį tikrą mokymą, pasitelkdamas krikščioniškajai doktrinai priimtinus platonizmo ir neoplatonizmo principus. Augustino filosofijoje Dievo ir jo santykio su pasauliu problema suformuluota kaip pagrindinė filosofinio apmąstymo problema ir pagrindžiama Dievo kaip įasmeninto Absoliuto idėja. Augustinas sukūrė nuolatinio dieviško kūrimo sampratą ir išplėtojo pavyzdingumo idėją, pagal kurią daiktai yra netobulos dieviškųjų idėjų kopijos.

Laiką jis aiškino kaip Dievo kūrinį ir kartu kaip judėjimo ir pokyčių matą, būdingą visiems konkrečiams dalykams. Domėjosi argumentacijos ir etikos problemomis. Taigi Augustinas teigė, kad blogis neprieštarauja gėriui, o yra tik gėrio trūkumas, kad nuodėmė yra laisvos valios padarinys. Tikėjimo pranašumo prieš protą idėją jis išreiškė disertacijoje „Tikiu, kad suprasčiau“. Augustinas sukūrė antgamtinės įžvalgos doktriną ir istorijoje iškėlė apvaizdos idėją – jos judėjimą Dievo karalystės link.

Kitas viduramžių filosofijos raidos laikotarpis yra scholastikos laikotarpis. Sąvoka „scholastika“ (iš graikų kalbos „mokykla“, „mokslininkas“) rodo, kad tai ne tiek idėjų rinkinys, kiek viduramžių mokyklose dėstoma filosofija ir teologija. Scholastika išsiskyrė krikščionybės dogmų deriniu su racionalistine jų pateikimo ir pagrindimo metodika (taigi ir ypatingas domėjimasis formaliomis loginėmis problemomis). Ankstyvoji scholastika (XI-XII a.) vystėsi feodalizmo ir popiežiaus valdžios klestėjimo laikais. Jai būdinga didžiulė Augustino idėjų, kaip religinio filosofavimo pavyzdžių, reikšmė. Todėl jei kalbėtume apie ankstyvąją scholastiką viduramžiais, tai lyginant su patristika, šio laikotarpio filosofinė mintis pasižymi žymiai mažesne kūrybine laisve ir originalumu bei stipria trauka formaliems tyrinėjimams. Nors ryšys su senovės filosofija nenutrūko, viduramžių filosofai informacijos apie ją sėmėsi iš patristinės epochos mąstytojų komentarų, o ne tiesiogiai tyrinėdami senuosius tekstus. Šis laikotarpis aiškiai atsispindi Jono Scotus Eriugenos filosofijoje, kuriam buvo svarbu įrodyti, kad tarp apreiškimo ir proto nėra prieštaravimo. Tačiau esmė buvo ne tiesos suradimas protu (nes ji jau buvo pateikta apreiškime), o šios tiesos pateikimas ir įrodymas pasitelkus protą. Jo nuomone, per protą lengviau įsiskverbti į tikėjimo tiesas, suteikti religinei tiesai sistemingą formą, taip pat atmesti pačių šių tiesų kritiką. Tikra to žodžio prasme scholastinis metodas susideda iš formalios loginės išvados operacijos. Dialektika, interpretuojama kaip logika, tampa pirmąja filosofine disciplina.

Viduramžių filosofai manė, kad dialektika yra būtina tikinčiajam, nes ji padeda sustiprinti tikėjimą. Tuo pačiu metu tikėjimas turi būti prieš protą.

Ankstyvosios scholastikos laikotarpiu ginče dėl universalijų (bendrųjų sąvokų) pirmiausia atsirado priešingos pozicijos - realizmas ir nominalizmas. Realizmas remiasi teiginiu, kad bendrasis egzistuoja prieš daiktus ir už jų ribų, t.y. bendrosios sąvokos pasižymi pirminiu, absoliučiu ir ekstrasensoriniu egzistavimu (Anselmas Kenterberietis, Guillaume'as iš Šampo). Nominalizmas (John Roscelin) neigė ontologinį bendrųjų sąvokų egzistavimą ir suteikė šį statusą tik atskiriems objektams. Ir galiausiai konceptualizmas (Pierre'as Abelardas) užėmė tarpinę poziciją.

Šioje raidos stadijoje scholastika dažnai veikė kaip opozicinis judėjimas ne tik atskiroms eretiškoms doktrinoms, bet ir grynojo tikėjimo šalininkų (P. Damiani, B. Clairvaux) filosofinėms idėjoms. Pastaruosius ypač erzino Dievo egzistavimo įrodymai, t.y. racionalus jos egzistavimo pagrindimas XIII amžius yra brandžios scholastikos laikotarpis. Scholastika vystėsi viduramžių universitetuose, tarp kurių Paryžiaus universitetas užėmė ypatingą vietą. Didžiulį vaidmenį pradėjo vaidinti aristotelizmas, pamažu išstūmęs platoniškąją filosofiją. Tuo pačiu metu Aristotelio filosofinės idėjos buvo interpretuojamos dvejopai: viena vertus, tai buvo panteistinė aristotelizmo versija, mokanti apie vieną beasmenę intelektualią sielą visose būtybėse (Sigeris iš Brabanto). (Panteizmas – filosofinė doktrina, kuo labiau suartinanti „Dievo“ ir „gamtos“ sąvokas, pagrįsta gamtos sudvasinimu ir suteikdama jai dieviškomis savybėmis). Kita vertus, egzistuoja filosofinė ir teologinė versija, kurioje Aristotelio ontologija buvo pajungta krikščioniškoms idėjoms apie asmeninį Dievą, asmeninę nemirtingą sielą ir sukurtą kosmosą (Albertas Didysis, Tomas Akvinietis).

Tomas Akvinietis (1225-1274) laikomas centrine Vakarų Europos scholastinės filosofijos figūra. Pagrindinis uždavinys, kurį jis sprendžia, nustatydamas savo filosofines pozicijas, yra aristotelizmo interpretacija krikščioniška-katalikiška dvasia („Apie valdovų valdžią“, „Summa Theologica“).

Iki to laiko mokslo žinių vaidmuo pakankamai išaugo ir nebebuvo galima ignoruoti jų raidos.

Filosofijoje jau yra sukurti įvairūs tikėjimo ir žinojimo (religijos ir mokslo; religijos ir filosofijos) santykio problemos sprendimo variantai – teologijos racionalizavimas ir faktinis jos pajungimas filosofijai (P. Abelardas, R. Baconas); „dviejų tiesų“ teorija dviem atmainomis: viena iš jų kilo iš Chartreso mokyklos filosofų ir susiveda į teiginį, kad mokslo (filosofijos) ir religijos (teologijos) objektai ir metodai , kita vertus, yra skirtingi, todėl tarp jų nėra prieštaravimų; kita šios koncepcijos versija nurodė prieštaravimų tarp apreiškimo tiesų ir proto tiesų modelį.

Tomas Akvinietis sukūrė savo problemos sprendimą: tiesos pasiekimo metodu mokslas ir religija skiriasi vienas nuo kito, tačiau dalykiniu požiūriu toks skirtumas yra tik dalinis. Jo nuomone, yra mokslo tiesų, kurios nėra tiesiogiai susijusios su religija, o kartu ir ne visoms religinėms dogmoms reikia racionalaus pagrindimo (jos yra superprotingos ir jų supratimas yra už proto ribų). Tačiau kai kurias religines nuostatas reikia pateisinti, nes tai sustiprina žmogaus tikėjimą jomis. Iš čia tikėjimo ir proto harmonijos principas (tačiau nepaneigiamas tikėjimo prioritetas prieš protą).

Scholastinė logika sulaukė nemažos sėkmės XIII amžiuje (Lambertas, Sherwoodas, Lullas, Peteris iš Ispanijos ir kt.). „Naujosios logikos“ kūrimas šiam mokslui iškėlė uždavinį įrodyti naujas tiesas, išreikštą mąstytojų noru papildyti jau žinomą loginę teoriją atradimų logika. Lullas bandė įvesti mąstymo modeliavimą, kuriam reikėjo formalizuoti loginius veiksmus.

Vėlyvajai scholastikai (XIII-XIV a.) būdingas kritinės filosofijos dvasios augimas, kuris pasireiškė santykyje su tradicinėmis viduramžių temomis. Ši kritika buvo nukreipta prieš didžiausias viduramžių scholastines filosofijos sistemas. Taigi Johnas Dunsas Scotusas savo filosofines pažiūras supriešino su Tomo Akviniečio pažiūromis, pirmiausia individualizmo, voluntarizmo ir pilnos sistemos atmetimo idėjomis. W. Ockhamas ir N. Oremas gynė „tiesos dvilypumo“ teoriją, prieštaraujančią tikėjimo ir proto harmonijos sampratai. Scholastinė filosofija artėjo prie nuosmukio ir nuosmukio.

Aukščiau aptarėme daugiausia Vakarų Europos filosofiją. Šiuo laikotarpiu filosofija sparčiai vystėsi Artimųjų Rytų šalyse ir musulmoniškoje Ispanijoje. Visų pirma, arabų filosofija tapo grandimi tarp graikų filosofijos ir kito Europos filosofijos etapo – scholastikos. Arabų filosofija perėmė graikų Platono ir neoplatonistų, o vėliau Aristotelio idėją. Jo pagrindinis dėmesys buvo skiriamas metafizikai ir formaliai logikai. Be to, pagrindinis šio laikotarpio arabų filosofijos tikslas buvo pagrįsti islamo idėjas. Tarp žinomų filosofų yra al-Kindi, al-Farabi, Avicenna, Ibn Rushd (Averroes), al-Ghazali.

Su vėlyvąja scholastika baigiasi viduramžių filosofija, kuri, nepaisant filosofijos pavertimo „teologijos tarnaite“, paliko gilų pėdsaką istorinės ir filosofinės minties raidoje, išsaugodama antikos išugdytų intelektinių įgūdžių tęstinumą, sukurdama gana susistemintą. konceptualus ir terminologinis aparatas, pateikiantis nemažai naujų filosofinių problemų ir jų sprendimų.

teocentrizmas soteriologizmas Dievo apreiškimas Platonas

Literatūra

Filosofijos istorija: Vakarai – Rytai – Rusija: 3 knygose. - M., 1995-1998.
Filosofijos istorija trumpai – M., 1981 m.
Mayorovas G.G. Viduramžių filosofijos formavimasis. - M., 1979 m.
Russell B. Vakarų filosofijos istorija: 2 tomuose - M., 1993 m.
Reale J., Antiseri D. Vakarų filosofija: nuo ištakų iki šių dienų: 4 tomuose - M., 1994-1997.
Sokolovas V.V. Viduramžių filosofija. - M., 1979 m.
Filosofijos istorijos skaitytojas: 2 dalyse - M., 1994 m.
Chanyshevas A.N. Senovės ir viduramžių filosofijos paskaitų kursas. - M., 1991 m.
Stekel A. Viduramžių filosofijos istorija. – Sankt Peterburgas, 1996 m.

Mokymas

Reikia pagalbos studijuojant temą?

Mūsų specialistai patars arba teiks kuravimo paslaugas jus dominančiomis temomis.
Pateikite savo paraišką nurodydami temą dabar, kad sužinotumėte apie galimybę gauti konsultaciją.