SSRS
buvusi didžiausia valstybė pasaulyje pagal plotą, antra pagal ekonominę ir karinę galią ir trečia pagal gyventojų skaičių. SSRS buvo sukurta 1922 m. gruodžio 30 d., kai Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika (RSFSR) susijungė su Ukrainos ir Baltarusijos Tarybų Socialistinėmis Respublikomis ir Užkaukazės Sovietų Federacine Socialistine Respublika. Visos šios respublikos atsirado po Spalio revoliucijos ir Rusijos imperijos žlugimo 1917 m. 1956–1991 m. SSRS sudarė 15 sąjunginių respublikų. 1991 metų rugsėjį Lietuva, Latvija ir Estija išstojo iš sąjungos. 1991 metų gruodžio 8 dieną RSFSR, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai susitikime Belovežo Puščoje paskelbė, kad SSRS nustojo egzistuoti, ir sutiko įkurti laisvą asociaciją – Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS). Gruodžio 21 dieną Almatoje 11 respublikų vadovai pasirašė protokolą dėl šios sandraugos sukūrimo. Gruodžio 25 d. atsistatydino SSRS prezidentas M. S. Gorbačiovas, o kitą dieną SSRS buvo paleista.
Geografinė padėtis ir ribos. SSRS užėmė rytinę Europos pusę ir šiaurinį Azijos trečdalį. Jo teritorija buvo į šiaurę nuo 35° šiaurės platumos. tarp 20° rytų ir 169° vakarų Sovietų Sąjunga šiaurėje ribojosi su Arkties vandenynu, kuris didžiąją metų dalį buvo užšalęs; rytuose - Beringo, Ochotsko ir Japonijos jūros, kurios žiemą užšąla; pietryčiuose ribojosi sausuma su KLDR, Kinijos Liaudies Respublika ir Mongolija; pietuose - su Afganistanu ir Iranu; pietvakariuose su Turkija; vakaruose su Rumunija, Vengrija, Slovakija, Lenkija, Suomija ir Norvegija.
Tačiau SSRS, užėmusi nemažą Kaspijos, Juodosios ir Baltijos jūrų pakrantės dalį, neturėjo tiesioginio priėjimo prie šiltų atvirų vandenynų vandenų. Nuo 1945 m. SSRS plotas buvo 22 402,2 tūkst. km, įskaitant Baltąją jūrą (90 tūkst. kv. km) ir Azovo jūrą (37,3 tūkst. kv. km). Dėl Rusijos imperijos žlugimo per Pirmąjį pasaulinį karą ir 1914-1920 m. pilietinį karą Suomija, centrinė Lenkija, vakariniai Ukrainos ir Baltarusijos regionai, Lietuva, Latvija, Estija, Besarabija, pietinė Armėnijos dalis ir Uriankhai regionas (1921 m. tapo nominaliai nepriklausoma Tuvano Liaudies Respublika). Įkūrimo metu 1922 m. SSRS plotas buvo 21 683 tūkst. km. 1926 metais Sovietų Sąjunga aneksavo Arkties vandenyne esantį Franzo Josefo žemės archipelagą. Dėl Antrojo pasaulinio karo aneksuotos šios teritorijos: vakariniai Ukrainos ir Baltarusijos regionai (iš Lenkijos) 1939 m. Karelijos sąsmauka (iš Suomijos), Lietuva, Latvija, Estija, taip pat Besarabija ir Šiaurės Bukovina (iš Rumunijos) 1940 m.; Pečengos regionas, arba Petsamo (nuo 1940 m. Suomijoje), ir Tuva (kaip Tuvos autonominė sovietų socialistinė respublika) 1944 m.; šiaurinė Rytų Prūsijos pusė (iš Vokietijos), pietinis Sachalinas ir Kurilų salos (nuo 1905 m. Japonijoje) 1945 m.
Gyventojų skaičius. 1989 metais SSRS gyveno 286 717 tūkst. žmonių; Daugiau jų buvo tik Kinijoje ir Indijoje. Per 20 a. jis beveik padvigubėjo, nors bendras augimo tempas atsiliko nuo pasaulio vidurkio. 1921 ir 1933 bado metai, I pasaulinis ir pilietinis karas pristabdė SSRS gyventojų augimą, tačiau bene pagrindinė atsilikimo priežastis – SSRS patirti nuostoliai Antrajame pasauliniame kare. Vien tiesioginiai nuostoliai sudarė daugiau nei 25 milijonus žmonių. Jei atsižvelgsime į netiesioginius nuostolius – gimstamumo sumažėjimą karo metu ir padidėjusį mirtingumą nuo sunkių gyvenimo sąlygų, tai bendras skaičius tikriausiai viršija 50 mln.
Tautinė kompozicija ir kalbos. SSRS buvo sukurta kaip daugiatautė sąjunginė valstybė, kurią sudarė (nuo 1956 m., Karelijos-Suomijos SSR transformavus į Karelijos autonominę Tarybų Socialistinę Respubliką, iki 1991 m. rugsėjo mėn.) iš 15 respublikų, kurias sudarė 20 autonominių respublikų, 8 autonominiai regionai ir 10 autonominių apygardų – visos jos buvo suformuotos pagal nacionalines linijas. SSRS oficialiai pripažinta daugiau nei šimtas etninių grupių ir tautų; daugiau nei 70% visų gyventojų buvo slavų tautos, daugiausia rusai, apsigyvenę visoje didžiulėje valstybės teritorijoje XX a.
XIX a ir iki 1917 m. jie užėmė dominuojančią padėtį net tose srityse, kuriose nesudarė daugumos. Šioje srityje gyvenančios ne rusų tautos (totoriai, mordoviečiai, komiai, kazachai ir kt.) etninio bendravimo procese palaipsniui asimiliavosi. Nors SSRS respublikose buvo skatinamos tautinės kultūros, rusų kalba ir kultūra išliko beveik bet kokios karjeros sąlyga. SSRS respublikos pavadinimus paprastai gavo pagal daugumos gyventojų tautybę, tačiau dviejose sąjunginėse respublikose - Kazachstane ir Kirgizijoje - kazachai ir kirgizai sudarė tik 36% ir 41% visų gyventojų. o daugelyje autonominių subjektų dar mažiau. Pagal nacionalinę sudėtį homogeniškiausia respublika buvo Armėnija, kurioje daugiau nei 90% gyventojų buvo armėnai. Rusai, baltarusiai ir azerbaidžaniečiai savo nacionalinėse respublikose sudarė daugiau nei 80 proc. Respublikų gyventojų etninės sudėties homogeniškumo pokyčiai įvyko dėl migracijos ir nevienodo įvairių tautinių grupių gyventojų skaičiaus augimo. Pavyzdžiui, Vidurinės Azijos tautos su dideliu gimstamumu ir mažu judumu absorbavo mases rusų imigrantų, tačiau išlaikė ir net padidino savo kiekybinį pranašumą, o maždaug toks pat antplūdis į Baltijos respublikas Estiją ir Latviją, kurios buvo žemos. gimstamumo savo, sutrikusi pusiausvyra nėra palanki čiabuviams.
slavai.Šią kalbų šeimą sudaro rusai (didieji rusai), ukrainiečiai ir baltarusiai. Slavų dalis SSRS palaipsniui mažėjo (nuo 85 % 1922 m. iki 77 % 1959 m. ir iki 70 % 1989 m.), daugiausia dėl mažo natūralaus augimo tempo, palyginti su pietinių pakraščių tautomis. 1989 m. rusai sudarė 51% visų gyventojų (1922 m. – 65%, 1959 m. – 55%).
Vidurinės Azijos tautos. Didžiausia neslavų tautų grupė Sovietų Sąjungoje buvo Vidurinės Azijos tautų grupė. Dauguma šių 34 milijonų žmonių (1989 m.) (įskaitant uzbekus, kazachus, kirgizus ir turkmėnus) kalba tiurkų kalbomis; Tadžikai, kurių gyventojų skaičius viršija 4 milijonus, kalba iraniečių kalbos tarme. Šios tautos tradiciškai laikosi musulmonų religijos, užsiima žemdirbyste ir gyvena perpildytose oazėse ir sausose stepėse. Centrinės Azijos regionas tapo Rusijos dalimi XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje; Anksčiau buvo emyratai ir chanatai, kurie varžėsi ir dažnai kariavo tarpusavyje. Vidurinės Azijos respublikose XX amžiaus viduryje. buvo beveik 11 milijonų rusų imigrantų, kurių dauguma gyveno miestuose.
Kaukazo tautos. Antra pagal dydį neslavų tautų grupė SSRS (15 mln. žmonių 1989 m.) buvo tautos, gyvenusios abipus Kaukazo kalnų, tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų iki sienų su Turkija ir Iranu. Daugiausia jų – gruzinai ir armėnai su savo krikščionybės formomis ir senosiomis civilizacijomis bei Azerbaidžano tiurkiškai kalbantys musulmonai, giminingi turkams ir iraniečiams. Šios trys tautos sudarė beveik du trečdalius ne rusų gyventojų regione. Likę ne rusai apėmė daugybę mažų etninių grupių, įskaitant iraniškai kalbančius ortodoksus osetinus, mongolakalbius budistus kalmukus ir musulmonus čečėnus, ingušus, avarus ir kitas tautas.
baltų tautos. Baltijos jūros pakrantėje gyvena apytiksliai. 5,5 mln. žmonių (1989 m.) iš trijų pagrindinių etninių grupių: lietuvių, latvių ir estų. Estai kalba suomių kalba artima kalba; Lietuvių ir latvių kalbos priklauso baltų kalbų grupei, artimos slavų kalboms. Lietuviai ir latviai yra geografiškai tarpiniai tarp rusų ir vokiečių, kurie kartu su lenkais ir švedais jiems padarė didelę kultūrinę įtaką. Natūralaus gyventojų prieaugio tempai 1918 m. nuo Rusijos imperijos atsiskyrusiose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kurios tarpukariu egzistavo kaip nepriklausomos valstybės ir 1991 m. rugsėjį atgavo nepriklausomybę, yra maždaug toks pat kaip ir slavų.
Kitos tautos. Likusios tautinės grupės 1989 m. sudarė mažiau nei 10% SSRS gyventojų; tai buvo įvairios tautos, gyvenusios pagrindinėje slavų gyvenamojoje zonoje arba išsisklaidžiusios didžiulėse ir dykumose Tolimojoje Šiaurės erdvėje. Daugiausiai tarp jų yra totoriai, po uzbekų ir kazachų – trečia pagal dydį neslavų tauta SSRS (1989 m. – 6,65 mln. žmonių). Terminas „totorius“ per visą Rusijos istoriją buvo taikomas įvairioms etninėms grupėms. Daugiau nei pusė totorių (tiurkų kalba kalbantys šiaurinės mongolų genčių grupės palikuonys) gyvena tarp Volgos vidurio ir Uralo. Po mongolų-totorių jungo, trukusio nuo XIII amžiaus vidurio iki XV amžiaus pabaigos, kelios totorių grupės dar kelis šimtmečius vargino rusus, o gausios totorių tautos Krymo pusiasalyje buvo užkariautos tik 2000 m. XVIII a. Kitos didelės tautinės grupės Volgos-Uralo regione yra tiurkų kalba kalbantys čiuvašai, baškirai ir finougrai mordoviečiai, mariai ir komiai. Tarp jų natūralus asimiliacijos procesas vyraujančioje slavų bendruomenėje tęsėsi, iš dalies dėl didėjančios urbanizacijos įtakos. Šis procesas nevyko taip greitai tarp tradiciškai ganytojiškų tautų – budistų buriatų, gyvenančių aplink Baikalo ežerą, ir jakutų, gyvenančių Lenos upės ir jos intakų pakrantėse. Galiausiai, yra daug mažų šiaurinių tautų, užsiimančių medžiokle ir galvijų auginimu, išsibarsčiusių šiaurinėje Sibiro dalyje ir Tolimųjų Rytų regionuose; yra apytiksliai. 150 tūkstančių žmonių.
Nacionalinis klausimas. Devintojo dešimtmečio pabaigoje nacionalinis klausimas atsidūrė politinio gyvenimo priešakyje. Tradicinė TSKP politika, siekusi panaikinti tautas ir galiausiai sukurti homogenišką „sovietinę“ tautą, baigėsi nesėkme. Tarpetniniai konfliktai kilo, pavyzdžiui, tarp armėnų ir azerbaidžaniečių, osetinų ir ingušų. Be to, atsirado antirusiškų nuotaikų – pavyzdžiui, Baltijos respublikose. Galiausiai Sovietų Sąjunga subyrėjo prie nacionalinių respublikų sienų, o daug etninių prieštaravimų teko naujai susikūrusioms šalims, išlaikiusioms senąjį nacionalinį-administracinį suskirstymą.
Urbanizacija. Urbanizacijos tempai ir mastai Sovietų Sąjungoje nuo XX amžiaus 2 dešimtmečio pabaigos tikriausiai yra neprilygstami istorijoje. Tiek 1913, tiek 1926 metais miestuose gyveno mažiau nei penktadalis gyventojų. Tačiau iki 1961 m. SSRS miestų gyventojų skaičius ėmė viršyti kaimo gyventojų skaičių (Didžioji Britanija šį santykį pasiekė apie 1860 m., JAV – apie 1920 m.), o 1989 m. 66 % SSRS gyventojų gyveno miestuose. Sovietinės urbanizacijos mastą liudija faktas, kad Sovietų Sąjungos miestų gyventojų skaičius išaugo nuo 63 mln. 1940 m. iki 189 mln. 1989 m. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais SSRS urbanizacijos lygis buvo maždaug toks pat kaip Lotynų Amerikoje.
Miestų augimas. Prieš prasidedant pramonės, urbanizacijos ir transporto revoliucijoms XIX amžiaus antroje pusėje. Dauguma Rusijos miestų turėjo mažą gyventojų skaičių. 1913 metais tik Maskvoje ir Sankt Peterburge, įkurtuose atitinkamai XII ir XVIII amžiuje, gyveno daugiau nei 1 mln. 1991 metais Sovietų Sąjungoje buvo 24 tokie miestai. Pirmieji slavų miestai buvo įkurti VI–VII a.; per mongolų invaziją XIII amžiaus viduryje. dauguma jų buvo sunaikinti. Šie miestai, iškilę kaip karinės-administracinės tvirtovės, turėjo įtvirtintą Kremlių, dažniausiai prie upės, aukštesnėje vietoje, apsuptą amatininkų priemiesčių (posadų). Prekybai tapus svarbia slavų veikla, vandens kelių kryžkelėje atsidūrę tokie miestai kaip Kijevas, Černigovas, Novgorodas, Polockas, Smolenskas, o vėliau ir Maskva greitai išaugo ir išaugo. 1083 m. klajokliams užblokavus prekybinį kelią iš varangų į graikus ir 1240 m. mongolams totoriams sugriovus Kijevą, Maskva, esanti šiaurės rytų Rusijos upių sistemos centre, pamažu virto Rusijos centru. Rusijos valstybė. Maskvos padėtis pasikeitė, kai Petras Didysis perkėlė šalies sostinę į Sankt Peterburgą (1703 m.). Savo raidoje Sankt Peterburgas iki XVIII amžiaus pabaigos. aplenkė Maskvą ir iki Pilietinio karo pabaigos išliko didžiausiu Rusijos miestu. Daugumos didžiųjų SSRS miestų augimo pamatai buvo padėti paskutinius 50 carinio režimo metų, sparčios pramonės plėtros, geležinkelių tiesimo ir tarptautinės prekybos plėtros laikotarpiu. 1913 m. Rusijoje buvo 30 miestų, kuriuose gyveno daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, įskaitant prekybos ir pramonės centrus Volgos regione ir Novorosijoje, tokius kaip Nižnij Novgorodas, Saratovas, Odesa, Rostovas prie Dono ir Juzovka (dabar Doneckas). Spartų miestų augimą sovietmečiu galima suskirstyti į tris etapus. Tarpukariu sunkiosios pramonės plėtra buvo tokių miestų kaip Magnitogorskas, Novokuzneckas, Karaganda ir Komsomolskas prie Amūro augimo pagrindas. Tačiau šiuo metu ypač intensyviai augo Maskvos srities, Sibiro ir Ukrainos miestai. Tarp 1939 ir 1959 m. surašymų buvo pastebimas miesto gyvenvietės pokytis. Du trečdaliai visų miestų, kuriuose gyveno daugiau nei 50 tūkstančių žmonių, kurių skaičius per tą laiką padvigubėjo, buvo daugiausia tarp Volgos ir Baikalo ežero, daugiausia palei Transsibiro geležinkelį. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos iki 1990 metų sovietinių miestų augimas sulėtėjo; Sparčiau augo tik sąjunginių respublikų sostinės.
Didžiausi miestai. 1991 metais Sovietų Sąjungoje buvo 24 miestai, kuriuose gyveno daugiau nei vienas milijonas gyventojų. Tai buvo Maskva, Sankt Peterburgas, Kijevas, Nižnij Novgorodas, Charkovas, Kuibyševas (dabar Samara), Minskas, Dnepropetrovskas, Odesa, Kazanė, Permė, Ufa, Rostovas prie Dono, Volgogradas ir Doneckas europinėje dalyje; Sverdlovskas (dabar Jekaterinburgas) ir Čeliabinskas – Urale; Novosibirskas ir Omskas – Sibire; Taškentas ir Alma Ata – Vidurinėje Azijoje; Baku, Tbilisis ir Jerevanas yra Užkaukazėje. Dar 6 miestuose gyveno nuo 800 tūkstančių iki milijono gyventojų, o 28 miestuose – daugiau nei 500 tūkstančių gyventojų. Maskva, kurioje 1989 m. gyveno 8967 tūkst. žmonių, yra vienas didžiausių miestų pasaulyje. Jis išaugo Europos Rusijos centre ir tapo pagrindiniu labai centralizuoto šalies geležinkelių, kelių, oro linijų ir vamzdynų tinklo centru. Maskva yra politinio gyvenimo, kultūros, mokslo ir naujų pramonės technologijų plėtros centras. Sankt Peterburgas (nuo 1924 m. iki 1991 m. – Leningradas), kuriame 1989 m. gyveno 5 020 tūkst. žmonių, Nevos žiotyse buvo pastatytas Petro Didžiojo ir tapo imperijos sostine bei pagrindiniu jos uostu. Po bolševikų revoliucijos jis tapo regioniniu centru ir pamažu smuko į nuosmukį dėl suaktyvėjusios sovietinės pramonės plėtros rytuose, sumažėjusių užsienio prekybos apimčių ir sostinės perkėlimo į Maskvą. Sankt Peterburgas labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir savo prieškarinį gyventojų skaičių pasiekė tik 1962 m. Kijevas (2587 tūkst. žmonių 1989 m.), esantis ant Dniepro upės krantų, iki sostinės perkėlimo buvo pagrindinis Rusijos miestas. Vladimirui (1169). Jos šiuolaikinio augimo pradžia siekia paskutinį XIX amžiaus trečdalį, kai Rusijos pramonės ir žemės ūkio plėtra vyko sparčiai. Charkovas (1989 m. gyveno 1 611 tūkst. gyventojų) yra antras pagal dydį Ukrainos miestas. Iki 1934 m. buvo Ukrainos TSR sostinė, XIX amžiaus pabaigoje susiformavo kaip pramoninis miestas, svarbus geležinkelio mazgas, jungiantis Maskvą ir Pietų Ukrainos sunkiosios pramonės rajonus. 1870 m. įkurtas Doneckas (1989 m. – 1 110 tūkst. žmonių) buvo didelės pramoninės aglomeracijos centras Donecko anglies baseine. Dnepropetrovskas (1 179 tūkst. žmonių 1989 m.), kuris buvo įkurtas kaip Novorosijos administracinis centras XVIII amžiaus antroje pusėje. ir anksčiau vadintas Jekaterinoslavu, buvo pramoninių miestų grupės Dniepro žemupyje centras. Juodosios jūros pakrantėje esanti Odesa (1989 m. 1115 tūkst. gyventojų) sparčiai augo XIX amžiaus pabaigoje. kaip pagrindinis pietinis šalies uostas. Jis vis dar išlieka svarbiu pramonės ir kultūros centru. Nižnij Novgorodas (1932–1990 m. – Gorkis) – tradicinė kasmetinės visos Rusijos mugės, pirmą kartą surengtos 1817 m., vieta, yra Volgos ir Okos upių santakoje. 1989 metais jame gyveno 1 438 tūkst. žmonių, tai buvo upių laivybos ir automobilių pramonės centras. Žemiau Volgos yra Samara (1935–1991 Kuibyševas), kurioje gyvena 1257 tūkst. žmonių (1989 m.), esanti šalia didžiausių naftos ir dujų telkinių bei galingų hidroelektrinių, toje vietoje, kur Maskvos-Čeliabinsko geležinkelio linija kerta Volga. Galingą postūmį Samaros plėtrai davė pramonės įmonių evakuacija iš vakarų po Vokietijos puolimo Sovietų Sąjungoje 1941 m. 2400 km į rytus, kur Transsibiro geležinkelis kerta kitą didelę upę - Obę, yra Novosibirskas (1989 m. 1 436 tūkst. žmonių), kuris yra jauniausias (įkurtas 1896 m.) tarp didžiausių SSRS miestų dešimtuko. Tai Sibiro transporto, pramonės ir mokslo centras. Į vakarus nuo jo, kur Transsibiro geležinkelis kerta Irtyšo upę, yra Omskas (1989 m. 1 148 tūkst. žmonių). Sovietmečiu Sibiro sostinės vaidmenį perleidęs Novosibirskui, jis išlieka svarbaus žemės ūkio regiono centru, taip pat dideliu orlaivių gamybos ir naftos perdirbimo centru. Į vakarus nuo Omsko yra Jekaterinburgas (1924–1991 m. – Sverdlovskas), kuriame gyvena 1 367 tūkst. žmonių (1989 m.), kuris yra Uralo metalurgijos pramonės centras. Čeliabinskas (1989 m. – 1 143 tūkst. žmonių), taip pat esantis Urale, į pietus nuo Jekaterinburgo, tapo naujais „vartais“ į Sibirą po to, kai 1891 m. iš čia buvo pradėtas tiesti Transsibiro geležinkelis. Čeliabinskas, metalurgijos ir mechaninės inžinerijos centras, 1897 m. turėjęs vos 20 tūkstančių gyventojų, sovietmečiu vystėsi greičiau nei Sverdlovskas. 1757 tūkst. gyventojų turintis Baku, esantis vakarinėje Kaspijos jūros pakrantėje, yra šalia naftos telkinių, kurie beveik šimtmetį buvo pagrindinis naftos šaltinis Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje, o vienu metu pasaulis. Senovinis Tbilisio miestas (1989 m. 1 260 tūkst. žmonių) taip pat yra Užkaukazėje, svarbiame Gruzijos regiono centre ir sostinėje. Jerevanas (1199 žmonės 1989 m.) – Armėnijos sostinė; spartus jos augimas nuo 30 tūkst. žmonių 1910 m. liudijo Armėnijos valstybingumo atgimimo procesą. Lygiai taip pat Minsko augimas – nuo 130 tūkst. gyventojų 1926 m. iki 1589 tūkst. 1989 m. – yra spartaus nacionalinių respublikų sostinių vystymosi pavyzdys (1939 m. Baltarusija atgavo sienas, kurias turėjo kaip Rusijos imperijos dalis). ). Taškento miestas (gyventojų skaičius 1989 m. – 2073 tūkst. žmonių) – Uzbekistano sostinė ir Centrinės Azijos ekonominis centras. Senovės miestas Taškentas buvo įtrauktas į Rusijos imperiją 1865 m., kai prasidėjo Rusijos užkariavimas Vidurinėje Azijoje.
VALDYMAS IR POLITINĖ SISTEMA
Problemos fonas. Sovietų valstybė atsirado dėl dviejų 1917 m. Rusijoje įvykusių perversmų. Pirmasis iš jų, Vasario revoliucija, carinę autokratiją pakeitė nestabilia politine struktūra, kurioje valdžia dėl bendro valstybės valdžios ir teisės žlugimo. ir tvarka, buvo padalinta tarp Laikinosios vyriausybės, susidedančios iš buvusios įstatymų leidžiamosios asamblėjos (Dūmos), ir gamyklose bei kariniuose daliniuose renkamų darbininkų ir karių deputatų tarybų. Spalio 25 d. (lapkričio 7 d.) vykusiame II visos Rusijos sovietų suvažiavime bolševikų atstovai paskelbė nuvertę Laikinąją vyriausybę, nesugebėjusią išspręsti krizinių situacijų, susidariusių dėl nesėkmių fronte, bado miestuose ir turto nusavinimo iš dvarininkai valstiečiai. Tarybų valdymo organus didžiąja dalimi sudarė radikaliojo sparno atstovai, o naują vyriausybę – Liaudies komisarų tarybą (SNK) – sudarė bolševikai ir kairieji socialistai revoliucionieriai (SR). Prie (Liaudies komisarų tarybos) vadovavo bolševikų lyderis V.I. Uljanovas (Leninas). Ši vyriausybė paskelbė Rusiją pirmąja pasaulyje socialistine respublika ir pažadėjo surengti Steigiamosios asamblėjos rinkimus. Pralaimėję rinkimus, bolševikai išvaikė Steigiamąjį Seimą (1918 m. sausio 6 d.), įvedė diktatūrą ir paleido terorą, dėl kurio kilo pilietinis karas. Tokiomis aplinkybėmis tarybos prarado tikrąją reikšmę šalies politiniame gyvenime. Bolševikų partija (RKP(b), VKP(b), vėliau TSKP) vadovavo krašto ir nacionalizuoto ūkio valdymui sukurtiems baudžiamiesiems ir administraciniams organams bei Raudonajai armijai. Grįžimas prie demokratiškesnės santvarkos (NEP) XX amžiaus antrojo dešimtmečio viduryje užleido vietą teroro kampanijoms, kurios buvo susijusios su TSKP generalinio sekretoriaus I. V. Stalino veikla ir kova partijos vadovybėje. Politinė policija (Čeka – OGPU – NKVD) virto galinga politinės sistemos institucija, išlaikančia didžiulę darbo stovyklų sistemą (GULAG) ir skleidžiančia represijų praktiką visiems gyventojams – nuo paprastų piliečių iki komunistų partijos lyderių. , kuris pareikalavo daugybės milijonų žmonių gyvybių. Po Stalino mirties 1953 m. politinės žvalgybos tarnybų galia kurį laiką buvo susilpnėjusi; Formaliai buvo atkurtos ir kai kurios tarybų valdžios funkcijos, tačiau iš tikrųjų pokyčiai pasirodė nereikšmingi. Tik 1989 m. nemažai Konstitucijos pataisų leido pirmą kartą nuo 1912 m. surengti alternatyvius rinkimus ir modernizuoti valstybės santvarką, kurioje daug didesnį vaidmenį pradėjo vaidinti demokratinė valdžia. 1990 m. priimta Konstitucijos pataisa panaikino 1918 m. komunistų partijos įsteigtą politinės valdžios monopolį ir įsteigė SSRS prezidento postą su plačiomis galiomis. 1991 m. rugpjūčio pabaigoje aukščiausioji valdžia SSRS žlugo po žlugusio valstybės perversmo, kurį organizavo grupė konservatorių komunistų partijos ir vyriausybės lyderių. 1991 m. gruodžio 8 d. RSFSR, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentai susitikime Belovežo Puščoje paskelbė apie laisvos tarpvalstybinės asociacijos Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) sukūrimą. Gruodžio 26 d. SSRS Aukščiausioji Taryba nusprendė išsiskirstyti, o Sovietų Sąjunga nustojo egzistavusi.
Valstybės struktūra. SSRS nuo pat įkūrimo 1922 m. gruodį ant Rusijos imperijos griuvėsių buvo totalitarinė vienpartinė valstybė. Partinė valstybė įgyvendino savo valdžią, vadinamą „proletariato diktatūra“, per Centro komitetą, Politbiurą ir jų kontroliuojamą vyriausybę, tarybų sistemą, profesines sąjungas ir kitas struktūras. Partinio aparato valdžios monopolis, totali valstybės kontrolė ekonomikos, visuomenės gyvenimo ir kultūros atžvilgiu lėmė dažnas valstybės politikos klaidas, laipsnišką šalies atsilikimą ir degradaciją. Sovietų Sąjunga, kaip ir kitos XX amžiaus totalitarinės valstybės, pasirodė neperspektyvi ir devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo priversta pradėti reformas. Vadovaujant partiniam aparatui, jie įgavo grynai kosmetinį pobūdį ir nesugebėjo užkirsti kelio valstybės žlugimui. Toliau aprašoma Sovietų Sąjungos valstybinė struktūra, atsižvelgiant į pokyčius, įvykusius pastaraisiais metais iki SSRS žlugimo.
prezidentūra. Prezidento postą Aukščiausioji Taryba įsteigė 1990 m. kovo 13 d., jos pirmininko M. S. Gorbačiovo siūlymu, prieš mėnesį TSKP CK pritarus šiai idėjai. M.Gorbačiovas buvo išrinktas SSRS prezidentu slaptu balsavimu Liaudies deputatų suvažiavime, Aukščiausiajai Tarybai nusprendus, kad tiesioginiai liaudies rinkimai užtruks ir gali destabilizuoti šalį. Prezidentas Aukščiausiosios Tarybos dekretu yra valstybės vadovas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Padeda organizuoti Liaudies deputatų suvažiavimų ir Aukščiausiosios Tarybos darbą; turi teisę leisti administracinius potvarkius, kurie yra privalomi visoje Sąjungoje, ir paskirti keletą vyresniųjų pareigūnų. Tai yra Konstitucinės priežiūros komitetas (jeigu turi pritarti Kongresui), Ministrų Tarybos pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (turi pritarti Aukščiausiajai Tarybai). Prezidentas gali sustabdyti Ministrų Tarybos sprendimų priėmimą.
Liaudies deputatų suvažiavimas. Liaudies deputatų kongresas konstitucijoje buvo apibrėžtas kaip „aukščiausias SSRS valstybės valdžios organas“. 1500 Kongreso deputatų buvo renkami vadovaujantis trejopu atstovavimo principu: iš gyventojų, tautinių vienetų ir iš visuomeninių organizacijų. Balsavimo teisę turėjo visi 18 metų ir vyresni piliečiai; teisę būti renkami Kongreso deputatais turėjo visi vyresni nei 21 metų piliečiai. Kandidatų kėlimas rajonuose buvo atviras; jų skaičius nebuvo ribojamas. Suvažiavimas, renkamas penkerių metų kadencijai, turėjo vykti kasmet kelioms dienoms. Suvažiavimas pirmame posėdyje slaptu balsavimu iš savo narių išrinko Aukščiausiąją Tarybą, taip pat Aukščiausiosios Tarybos pirmininką ir Pirmojo pavaduotoją. Suvažiavime buvo svarstomi svarbiausi valstybės klausimai, tokie kaip šalies ekonomikos planas ir biudžetas; konstitucijos pataisos galėtų būti priimtos dviem trečdaliais balsų. Jis galėjo patvirtinti (arba panaikinti) Aukščiausiosios Tarybos priimtus įstatymus ir turėjo teisę balsų dauguma panaikinti bet kokį vyriausybės sprendimą. Kiekvienoje savo metinėje sesijoje suvažiavimas privalėjo balsuoti penktadaliu Aukščiausiosios Tarybos narių.
Aukščiausioji Taryba. Liaudies deputatų suvažiavimo į Aukščiausiąją Tarybą išrinkti 542 deputatai sudarė dabartinį SSRS įstatymų leidžiamąjį organą. Jis buvo šaukiamas kasmet dviem sesijoms, kurių kiekviena truko 3–4 mėnesius. Ji turėjo du rūmus: Sąjungos tarybą – iš tautinių visuomeninių organizacijų ir daugumos teritorinių apygardų deputatų – ir Tautų tarybą, kurioje posėdžiavo iš tautinių teritorinių apygardų ir respublikinių visuomeninių organizacijų išrinkti deputatai. Kiekvienas rūmas išsirinko savo pirmininką. Sprendimus priimdavo deputatų dauguma kiekvienuose rūmuose, nesutarimai buvo sprendžiami pasitelkus taikinimo komisiją, susidedančią iš rūmų narių, o vėliau – bendrame abiejų rūmų posėdyje; kai nebuvo įmanoma pasiekti kompromiso tarp rūmų, klausimas buvo perduotas Kongresui. Aukščiausiosios Tarybos priimtus įstatymus galėtų stebėti Konstitucinės priežiūros komitetas. Šį komitetą sudarė 23 nariai, kurie nebuvo deputatai ir neužėmė kitų vyriausybės pareigų. Komitetas galėtų veikti savo iniciatyva arba įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų prašymu. Jis turėjo teisę laikinai sustabdyti įstatymų ar tų administracinių nuostatų, kurios prieštarauja konstitucijai ar kitiems šalies įstatymams, galiojimą. Komitetas perdavė savo išvadas įstaigoms, priėmusioms įstatymus ar dekretus, tačiau neturėjo teisės panaikinti atitinkamo įstatymo ar potvarkio. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas buvo kolektyvinis organas, kurį sudarė pirmininkas, pirmasis pavaduotojas ir 15 deputatų (iš kiekvienos respublikos), Aukščiausiosios Tarybos abiejų rūmų ir nuolatinių komitetų pirmininkai, sąjunginių respublikų Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkai ir pirmininkas. Liaudies kontrolės komiteto. Prezidiumas organizavo Kongreso ir Aukščiausiosios Tarybos bei jos nuolatinių komitetų darbą; jis galėjo leisti savo dekretus ir rengti nacionalinius referendumus Kongreso iškeltais klausimais. Jis taip pat akreditavo užsienio diplomatus, o pertraukomis tarp Aukščiausiosios Tarybos sesijų turėjo teisę spręsti karo ir taikos klausimus.
Ministerijos. Vyriausybės vykdomąją valdžią sudarė beveik 40 ministerijų ir 19 valstybinių komitetų. Ministerijos buvo organizuojamos pagal funkcines kryptis – užsienio reikalų, žemės ūkio, susisiekimo ir kt. - tuo tarpu valstybiniai komitetai vykdė tarpfunkcinius ryšius, tokius kaip planavimas, tiekimas, darbas ir sportas. Į Ministrų Tarybą įėjo pirmininkas, keli jo pavaduotojai, ministrai ir valstybės komitetų vadovai (juos visus skyrė Vyriausybės pirmininkas, o patvirtino Aukščiausioji Taryba), taip pat ministrų tarybų pirmininkai. visos sąjunginės respublikos. Ministrų Taryba vykdė užsienio ir vidaus politiką, užtikrino valstybės ekonominių planų įgyvendinimą. Be savo nutarimų ir įsakymų, Ministrų Taryba parengė įstatymų projektus ir siuntė juos Aukščiausiajai Tarybai. Bendrąją Ministrų Tarybos darbo dalį vykdė Vyriausybės grupė, kurią sudarė pirmininkas, jo pavaduotojai ir keli pagrindiniai ministrai. Pirmininkas buvo vienintelis Ministrų Tarybos narys, buvęs Aukščiausiosios Tarybos deputatų nariu. Atskiros ministerijos buvo organizuojamos tuo pačiu principu kaip ir Ministrų Taryba. Kiekvienam ministrui talkino pavaduotojai, kurie kuravo vieno ar kelių ministerijos padalinių (būstinių) veiklą. Šie pareigūnai sudarė kolegiją, kuri veikė kaip kolektyvinis ministerijos valdymo organas. Ministerijai pavaldžios įmonės ir įstaigos savo darbą vykdė pagal ministerijos uždavinius ir nurodymus. Kai kurios ministerijos veikė visos Sąjungos lygmeniu. Kiti, organizuoti pagal sąjunginį-respublikinį principą, turėjo dvigubo pavaldumo struktūrą: ministerija respublikiniu lygmeniu buvo atskaitinga ir esamai sąjungos ministerijai, ir savo teisėkūros organams (Liaudies deputatų suvažiavimui ir Aukščiausiajai Tarybai). respublika. Taigi sąjunginė ministerija vykdė bendrąjį pramonės valdymą, o Respublikinė ministerija kartu su regioninėmis vykdomosiomis ir įstatymų leidžiamomis institucijomis parengė detalesnes jų įgyvendinimo priemones savo respublikoje. Paprastai sąjunginės ministerijos valdė pramonės šakas, o sąjunginės-respublikinės – vartojimo prekių gamybą ir paslaugų sektorių. Sąjunginės ministerijos turėjo galingesnius išteklius, geriau aprūpindavo savo darbuotojus būstu ir atlyginimais, turėjo didesnę įtaką vykdant nacionalinę politiką nei sąjunginės-respublikinės ministerijos.
Respublikonų ir vietos valdžia. SSRS sudariusios sąjunginės respublikos turėjo savo valstybinius ir partinius organus ir formaliai buvo laikomos suvereniomis. Konstitucija suteikė kiekvienam iš jų teisę atsiskirti, kai kurios net turėjo savo užsienio reikalų ministerijas, tačiau iš tikrųjų jų nepriklausomybė buvo iliuzinė. Todėl SSRS respublikų suverenitetą tiksliau būtų aiškinti kaip administracinio valdymo formą, atsižvelgusią į specifinius konkrečios nacionalinės grupės partinės vadovybės interesus. Tačiau 1990 m. visų respublikų Aukščiausiosios Tarybos, sekdamos Lietuva, vėl paskelbė suverenitetą ir priėmė nutarimus, kad respublikiniai įstatymai turi būti prioritetiniai prieš visos Sąjungos įstatymus. 1991 metais respublikos tapo nepriklausomomis valstybėmis. Sąjunginių respublikų valdymo struktūra buvo panaši į valdymo sistemą sąjunginiame lygmenyje, tačiau respublikų Aukščiausiosios Tarybos turėjo po vienerius rūmus, o ministerijų respublikinėse Ministrų Tarybose buvo mažiau nei sąjunginėje. Ta pati organizacinė struktūra, tik su dar mažesniu ministerijų skaičiumi, buvo ir autonominėse respublikose. Didesnės sąjunginės respublikos buvo suskirstytos į regionus (RSFSR taip pat buvo ne tokios homogeniškos nacionalinės sudėties regioniniai vienetai, kurie buvo vadinami teritorijomis). Regiono administraciją sudarė Deputatų taryba ir Vykdomasis komitetas, kurie buvo savo respublikos jurisdikcijai panašiai kaip respublika buvo susijusi su visasąjungine vyriausybe. Rinkimai į regionų tarybas vykdavo kas penkerius metus. Kiekviename rajone buvo kuriamos miestų ir rajonų tarybos bei vykdomieji komitetai. Šios vietos valdžios institucijos buvo pavaldžios atitinkamoms regioninėms (teritorinėms) valdžios institucijoms.
Komunistų partija. Valdančioji ir vienintelė teisėta SSRS politinė partija, prieš tai, kai jos monopolį valdžioje pakirto perestroika ir laisvi rinkimai 1990 m., buvo Sovietų Sąjungos komunistų partija. TSKP pateisino savo teisę į valdžią remdamasi proletariato diktatūros principu, kurio avangardu pati save laikė. Kadaise buvusi nedidelė revoliucionierių grupė (1917 m. joje buvo apie 20 tūkst. narių), TSKP ilgainiui tapo masine organizacija, turinti 18 mln. Devintojo dešimtmečio pabaigoje apie 45% partijos narių buvo darbuotojai, maždaug. 10% valstiečių ir 45% darbininkų. Iki narystės TSKP paprastai būdavo prisijungiama partijos jaunimo organizacijoje – komjaunimo organizacijoje, kurios nariai 1988 metais buvo 36 mln. nuo 14 iki 28 metų amžiaus. Į partiją žmonės dažniausiai prisijungdavo būdami 25 metų. Norėdamas tapti partijos nariu, pretendentas turėjo gauti ne mažesnę kaip penkerių metų patirtį turinčių partijos narių rekomendaciją ir pademonstruoti atsidavimą TSKP idėjoms. Jeigu vietos partijos organizacijos nariai balsavo už pareiškėjo priėmimą, o rajono partijos komitetas pritarė šiam sprendimui, pareiškėjas kandidatu į partijos narius tapo (neturintis teisės balsuoti) su vienerių metų bandomuoju laikotarpiu, po sėkmių priėmimo. kurią baigęs gavo partijos nario statusą. Pagal TSKP chartiją jos nariai privalėjo mokėti nario mokestį, dalyvauti partijos susirinkimuose, būti pavyzdžiu kitiems darbe ir asmeniniame gyvenime, propaguoti marksizmo-leninizmo idėjas ir TSKP programą. Už klaidą bet kurioje iš šių sričių partijos nariui buvo skirtas papeikimas, o jei reikalas pasirodė pakankamai rimtas, jis buvo pašalintas iš partijos. Tačiau valdžioje esanti partija nebuvo nuoširdžių bendraminčių sąjunga. Kadangi paaukštinimas priklausė nuo narystės partijoje, daugelis naudojo partijos kortelę karjeros tikslais. TSKP buvo vadinamasis naujo tipo partija, organizuota „demokratinio centralizmo“ principais, pagal kurią visi aukštesni organizacinės struktūros organai buvo renkami žemesniųjų, o visi žemesni organai savo ruožtu privalėjo vykdyti aukštesnių valdžios institucijų sprendimus. . Iki 1989 m. TSKP egzistavo apytiksliai. 420 tūkst. pirminių partinių organizacijų (PPO). Jie buvo formuojami visose įstaigose ir įmonėse, kuriose dirbo ne mažiau kaip 3 ir daugiau partijos narių. Visos VPO išsirinko savo vadovą – sekretorių, o toms, kuriose narių skaičius viršijo 150, vadovavo sekretoriai, atleisti nuo pagrindinių darbų ir užsiėmę tik partiniais reikalais. Išleista sekretorė tapo partinio aparato atstovu. Jo pavardė atsidūrė nomenklatūroje – viename iš sąrašų pareigybių, kurias partijos valdžia patvirtino visoms vadovaujančioms pareigoms Sovietų Sąjungoje. Antroji PPO partijos narių kategorija buvo „aktyvistai“. Šie žmonės dažnai užimdavo atsakingas pareigas – pavyzdžiui, kaip partijos biuro nariai. Iš viso partijos aparatą sudarė apytiksliai. 2-3% TSKP narių; aktyvistų sudarė dar apie 10–12 proc. Visos tam tikro administracinio regiono PPO išrinko delegatus į rajono partijos konferenciją. Remdamasi nomenklatūros sąrašu, rajono konferencija išrinko apygardos komitetą (rajono komitetą). Apygardos komitetą sudarė vadovaujantys rajono pareigūnai (vieni jų buvo partijos pareigūnai, kiti vadovavo taryboms, gamykloms, kolūkiams ir valstybiniams ūkiams, įstaigoms ir kariniams daliniams) ir partijos veikėjai, kurie neužėmė oficialių pareigų. Apygardos komitetas, remdamasis aukštesnių institucijų rekomendacijomis, išrinko biurą ir trijų sekretorių sekretoriatą: pirmasis buvo visiškai atsakingas už partijos reikalus regione, kiti du prižiūrėjo vieną ar kelias partijos veiklos sritis. Sekretorių kontroliuojami veikė rajono komiteto skyriai – asmeninės apskaitos, propagandos, pramonės, žemės ūkio. Apygardos komiteto biure sėdėjo sekretoriai ir vienas ar keli šių skyrių vedėjai kartu su kitais aukščiausiais rajono pareigūnais – rajono tarybos pirmininku, stambių įmonių ir įstaigų vadovais. Biuras atstovavo atitinkamo regiono politiniam elitui. Apygardų lygmens partijos organai buvo organizuojami panašiai kaip apygardų komitetai, tačiau atranka į juos buvo dar griežtesnė. Apygardų konferencijos siuntė delegatus į regioninę (didžiuosiuose miestuose - miestų) partijos konferenciją, kurioje buvo išrinktas regioninis (miesto) partijos komitetas. Taigi kiekvieną iš 166 išrinktų regioninių komitetų sudarė regiono centro elitas, antrojo ešelono elitas ir keli regioniniai aktyvistai. Regioninis komitetas, remdamasis aukštesnių institucijų rekomendacijomis, parinko biurą ir sekretoriatą. Šios institucijos kontroliavo rajono lygmens biurus ir jiems atskaitingus sekretoriatus. Kiekvienoje respublikoje partinių konferencijų renkami delegatai kartą per penkerius metus rinkdavosi į respublikų partinius suvažiavimus. Suvažiavimas, išklausęs ir aptaręs partijos lyderių pranešimus, priėmė programą, kurioje nubrėžta partijos politika ateinantiems penkeriems metams. Tada buvo perrinkti valdymo organai. Nacionaliniu lygmeniu TSKP kongresas (apie 5000 delegatų) atstovavo aukščiausią partijos valdžią. Pagal chartiją kongresas buvo šaukiamas kas penkerius metus maždaug dešimties dienų trukmės posėdžiams. Po vyresniųjų vadovų pranešimų trumpai pasisakė visų lygių partijos darbuotojai ir keletas eilinių delegatų. Suvažiavimas priėmė programą, kurią sekretoriatas parengė atsižvelgdamas į delegatų padarytus pakeitimus ir papildymus. Tačiau svarbiausias veiksmas buvo TSKP CK, kuriam buvo patikėtas partijos ir valstybės valdymas, rinkimai. TSKP CK sudarė 475 nariai; beveik visi jie užėmė vadovaujančias pareigas partinėse, valstybinėse ir visuomeninėse organizacijose. Du kartus per metus vykstančiuose plenariniuose posėdžiuose CK formavo partijos politiką vienu ar keliais klausimais – pramonės, žemės ūkio, švietimo, teismų, tarptautinių santykių ir kt. Kilus nesutarimams tarp Centro komiteto narių, jis turėjo teisę sušaukti visos sąjungos partines konferencijas. Centro komitetas partijos aparato kontrolę ir valdymą pavedė sekretoriatui, o atsakomybė už politikos koordinavimą ir pagrindinių problemų sprendimą buvo priskirta Politbiurui. Sekretoriatas buvo pavaldus generaliniam sekretoriui, kuris kuravo viso partinio aparato veiklą, padedamas kelių (iki 10) sekretorių, kurių kiekvienas kontroliavo vieno ar kelių padalinių (iš viso apie 20) darbą. sekretoriatas. Sekretoriatas patvirtino visų vadovaujančių pareigų nacionaliniu, respublikiniu ir regioniniu lygmenimis nomenklatūrą. Jos pareigūnai kontroliavo ir prireikus tiesiogiai kišosi į valstybės, ūkinių ir visuomeninių organizacijų reikalus. Be to, sekretoriatas vadovavo sąjunginiam partinių mokyklų tinklui, kuris rengė perspektyvius darbuotojus siekti pažangos partijos ir valdžios srityje bei žiniasklaidoje.
Politinė modernizacija. Devintojo dešimtmečio antroje pusėje TSKP CK generalinis sekretorius M. S. Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti naują politiką, vadinamą „perestroika“. Pagrindinė perestroikos politikos idėja buvo per reformas įveikti partinės valstybės sistemos konservatyvumą ir pritaikyti Sovietų Sąjungą prie šiuolaikinių realijų ir problemų. Perestroika apėmė tris pagrindinius politinio gyvenimo pokyčius. Pirma, pagal glasnost šūkį išsiplėtė žodžio laisvės ribos. Cenzūra susilpnėjo, o senoji baimės atmosfera beveik išnyko. Nemaža dalis ilgai slėptos SSRS istorijos tapo prieinama. Partiniai ir vyriausybės informacijos šaltiniai pradėjo atviriau pranešti apie padėtį šalyje. Antra, perestroika atgaivino idėjas apie paprastų žmonių savivaldą. Į savivaldą įsitraukė bet kurios organizacijos nariai – gamyklos, kolūkio, universiteto ir kt. - pagrindinių sprendimų priėmimo procese ir reiškia iniciatyvos pasireiškimą. Trečiasis perestroikos bruožas – demokratizacija – buvo susijęs su dviem ankstesniais. Idėja buvo ta, kad visa informacija ir laisvas keitimasis nuomonėmis padės visuomenei priimti sprendimus demokratiniais pagrindais. Demokratizacija smarkiai nutrūko nuo ankstesnės politinės praktikos. Po to, kai lyderiai buvo renkami alternatyviais pagrindais, padidėjo jų atsakomybė rinkėjams. Šis pokytis susilpnino partinio aparato dominavimą ir pakirto nomenklatūros sanglaudą. Perestroikai judant į priekį, kova tarp tų, kurie pirmenybę teikė seniesiems kontrolės ir prievartos metodams, ir tų, kurie pasisakė už naujus demokratinio vadovavimo metodus, ėmė intensyvėti. Ši kova kulminaciją pasiekė 1991 m. rugpjūtį, kai partijos ir valstybės lyderių grupė bandė perversmo būdu perimti valdžią. Trečią dieną pučas nepavyko. Netrukus po to TSKP buvo laikinai uždrausta.
Teisinė ir teismų sistema. Sovietų Sąjunga nieko nepaveldėjo iš anksčiau buvusios Rusijos imperijos teisinės kultūros. Revoliucijos ir pilietinio karo metais komunistinis režimas laikė teisę ir teismus kovos su klasių priešais ginklais. „Revoliucinio teisėtumo“ sąvoka išliko, nepaisant susilpnėjimo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, iki Stalino mirties 1953 m. Chruščiovo „atšilimo“ metu valdžia bandė atgaivinti „socialistinio teisėtumo“ idėją, kilusią 1953 m. 1920-ieji. Buvo susilpninta represinės valdžios savivalė, sustabdytas teroras, įvestos griežtesnės teisminės procedūros. Tačiau teisės, tvarkos ir teisingumo požiūriu šių priemonių nepakako. Pavyzdžiui, teisinis „antisovietinės propagandos ir agitacijos“ draudimas buvo aiškinamas itin plačiai. Remiantis šiomis pseudoteisinėmis nuostatomis, žmonės teisme dažnai būdavo pripažįstami kaltais ir nuteisti kalėti, priverstiniam darbui arba išsiųsti į psichiatrijos ligonines. Neteisminės bausmės buvo taikomos ir asmenims, kaltinamiems „antisovietine veikla“. Tarp tų, kuriems buvo atimta pilietybė ir jie buvo deportuoti į užsienį, garsus rašytojas A.I. daugelis buvo pašalinti iš mokymo įstaigų arba atleisti iš darbo. Teisinis piktnaudžiavimas buvo įvairių formų. Pirma, represinių organų veikla, paremta partiniais nurodymais, susiaurino ar net panaikino teisėtumo ribas. Antra, partija iš tikrųjų liko aukščiau įstatymų. Abipusė partijos pareigūnų atsakomybė sutrukdė tirti aukšto rango partijos narių nusikaltimus. Šią praktiką papildė korupcija ir įstatymą pažeidusių asmenų apsauga, prisidengus partijos bosais. Galiausiai partijos organai padarė didelę neoficialią įtaką teismams. Perestroikos politika skelbė teisinę valstybę. Vadovaujantis šia koncepcija, įstatymas buvo pripažintas pagrindiniu visuomeninių santykių reguliavimo instrumentu – visų pirma partijos ir vyriausybės aktais ar potvarkiais. Įstatymo įgyvendinimas buvo Vidaus reikalų ministerijos (MVD) ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) prerogatyva. Tiek Vidaus reikalų ministerija, tiek KGB buvo organizuotos sąjunginiu-respublikiniu dvigubo pavaldumo principu, skyriai nuo nacionalinio iki rajoninio lygmens. Abi šios organizacijos apėmė sukarintus padalinius (sienos apsaugos KGB sistemoje, vidaus kariuomenės ir specialiosios paskirties policijos OMON – Vidaus reikalų ministerijoje). Paprastai KGB spręsdavo problemas, vienaip ar kitaip susijusias su politika, o Vidaus reikalų ministerija – kriminalinius nusikaltimus. Vidinės KGB funkcijos buvo kontržvalgyba, valstybės paslapčių apsauga ir opozicionierių (disidentų) „ardomosios“ veiklos kontrolė. Vykdydamas savo užduotis KGB dirbo ir per „specialius skyrius“, kuriuos organizuodavo didelėse institucijose, ir per informatorių tinklą. Vidaus reikalų ministerija buvo suskirstyta į padalinius, kurie atitiko pagrindines funkcijas: nusikaltimų tyrimo, įkalinimo įstaigų ir pataisos darbų įstaigų, pasų kontrolės ir registravimo, ekonominių nusikaltimų tyrimo, eismo reguliavimo ir eismo inspekcijos bei patrulių tarnybos. Sovietinė teisminė teisė rėmėsi socialistinės valstybės įstatymų kodeksu. Nacionaliniu lygiu ir kiekvienoje respublikoje buvo baudžiamasis, civilinis ir baudžiamasis proceso kodeksai. Teismo struktūrą lėmė „liaudies teismų“ sąvoka, kuri veikė kiekviename šalies regione. Apygardos teisėjus penkeriems metams skyrė rajono ar miesto taryba. „Liaudies vertintojai“, formaliai prilygstantys teisėjui, buvo renkami dvejų su puse metų kadencijai darbo ar gyvenamojoje vietoje vykstančiuose susirinkimuose. Apygardų teismus sudarė atitinkamų respublikų Aukščiausiųjų Tarybų paskirti teisėjai. SSRS Aukščiausiojo Teismo, sąjunginių ir autonominių respublikų bei regionų Aukščiausiųjų teismų teisėjus rinko savo lygių Liaudies deputatų tarybos. Apylinkių ir miestų liaudies teismuose pirmiausia buvo nagrinėjamos tiek civilinės, tiek baudžiamosios bylos, kuriose nuosprendžiai buvo priimti teisėjo ir liaudies vertintojų balsų dauguma. Apeliacijos buvo siunčiamos aukštesniems teismams regioniniu ir respublikiniu lygiu ir galėjo pasiekti Aukščiausiąjį Teismą. Aukščiausiasis Teismas turėjo didelius žemesnės instancijos teismų priežiūros įgaliojimus, tačiau neturėjo teisės peržiūrėti teismų sprendimų. Pagrindinė įstatymų laikymosi priežiūros institucija buvo prokuratūra, kuri vykdė bendrą teisinę priežiūrą. Generalinį prokurorą paskyrė SSRS Aukščiausioji Taryba. Savo ruožtu generalinis prokuroras paskyrė savo štabo vadovus nacionaliniu lygiu ir prokurorus kiekvienoje iš sąjunginių respublikų, autonominių respublikų, teritorijų ir regionų. Miesto ir rajono lygmens prokurorus skyrė atitinkamos sąjunginės respublikos prokuroras, pavaldus jam ir generaliniam prokurorui. Visi prokurorai pareigas ėjo penkerius metus. Baudžiamosiose bylose kaltinamasis turėjo teisę naudotis gynėjo – savo ar teismo jam paskirtomis – paslaugomis. Abiem atvejais teisinės išlaidos buvo minimalios. Advokatai priklausė pusiau valstybinėms organizacijoms, vadinamoms „kolegijomis“, kurios egzistavo visuose miestuose ir regionų centruose. 1989 metais buvo įkurta ir nepriklausoma teisininkų asociacija – Advokatų sąjunga. Advokatas turėjo teisę kliento vardu peržiūrėti visą tyrimo bylą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu retai atstovavo savo ginamąjį. Baudžiamieji kodeksai Sovietų Sąjungoje naudojo „visuomenės pavojaus“ standartą, kad nustatytų nusikaltimų sunkumą ir nustatydavo atitinkamas bausmes. Už nedidelius pažeidimus dažniausiai būdavo taikomos bausmės vykdymo atidėjimas arba baudos. Asmenys, pripažinti kaltais dėl sunkesnių ir socialiai pavojingų nusikaltimų, gali būti nuteisti dirbti darbo stovykloje arba laisvės atėmimu iki 10 metų. Mirties bausmė buvo skirta už sunkius nusikaltimus, tokius kaip tyčinė žmogžudystė, šnipinėjimas ir teroro aktai. Valstybės saugumas ir tarptautiniai santykiai. Sovietinio valstybės saugumo tikslai laikui bėgant patyrė nemažai esminių pokyčių. Iš pradžių sovietų valstybė buvo sumanyta kaip pasaulinės proletarinės revoliucijos rezultatas, bolševikai tikėjosi užbaigti Pirmąjį pasaulinį karą. Komunistų (III) internacionalas (Kominternas), kurio steigiamasis suvažiavimas įvyko Maskvoje 1919 m. kovą, turėjo suvienyti viso pasaulio socialistus revoliuciniams judėjimams remti. Iš pradžių bolševikai net neįsivaizdavo, kad įmanoma sukurti socialistinę visuomenę (kuri, remiantis marksistine teorija, atitinka labiau pažengusią visuomenės raidos stadiją – produktyvesnę, laisvesnę, aukštesnio išsilavinimo, kultūros ir socialinio gerovės lygį). -būtis - palyginti su išsivysčiusia kapitalistine visuomene, kuri turi būti prieš ją) didžiulėje valstietiškoje Rusijoje. Autokratijos nuvertimas atvėrė jiems kelią į valdžią. Kai pokario kairiųjų judėjimai Europoje (Suomijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Vengrijoje ir Italijoje) žlugo, Sovietų Rusija atsidūrė izoliuota. Sovietų valstybė buvo priversta atsisakyti pasaulinės revoliucijos šūkio ir laikytis taikaus sambūvio (taktinių aljansų ir ekonominio bendradarbiavimo) principo su kapitalistinėmis kaimynėmis. Kartu su valstybės stiprėjimu buvo iškeltas šūkis apie socializmo kūrimą vienoje konkrečioje šalyje. Po Lenino mirties partijai vadovavęs Stalinas perėmė Kominterno valdymą, jį išvalė, atsikratė frakcijų („trockistų“ ir „buchariniečių“) ir pavertė ją savo politikos instrumentu. Stalino užsienio ir vidaus politika skatina Vokietijos nacionalsocializmą ir kaltina Vokietijos socialdemokratus „socialfašizmu“, kuris labai palengvino Hitlerio valdžios užgrobimą 1933 m.; valstiečių išvarymas 1931-1933 m. ir Raudonosios armijos vadovybės naikinimas 1936-1938 m. „Didžiojo teroro“ metu; sąjunga su nacistine Vokietija 1939-1941 metais – privedė šalį prie sunaikinimo slenksčio, nors galiausiai Sovietų Sąjunga masinio didvyriškumo ir didžiulių nuostolių kaina sugebėjo iškovoti pergalę Antrajame pasauliniame kare. Po karo, kuris baigėsi komunistinių režimų įsigalėjimu daugumoje Rytų ir Vidurio Europos šalių, Stalinas paskelbė, kad pasaulyje egzistuoja „dvi stovyklos“ ir perėmė „socialistinės stovyklos“ šalių vadovavimą kovai su nesutaikomai priešiška „kapitalistų stovykla“. Branduolinių ginklų atsiradimas abiejose stovyklose žmonijai susidūrė su visuotinio sunaikinimo perspektyva. Ginklų našta tapo nepakeliama, o devintojo dešimtmečio pabaigoje sovietų vadovybė performulavo pagrindinius savo užsienio politikos principus, kurie imta vadinti „nauju mąstymu“. Pagrindinė „naujojo mąstymo“ idėja buvo ta, kad branduoliniame amžiuje bet kurios valstybės, o ypač šalių, turinčių branduolinius ginklus, saugumas gali būti grindžiamas tik abipusiu visų šalių saugumu. Vadovaudamasi šia koncepcija, iki 2000 m. sovietų politika palaipsniui persiorientavo į pasaulinį branduolinį nusiginklavimą. Šiuo tikslu Sovietų Sąjunga savo strateginę branduolinio pariteto doktriną su suvokiamais priešais pakeitė „protingo pakankamumo“ doktrina, kad būtų išvengta puolimo. Atitinkamai ji sumažino savo branduolinį arsenalą bei įprastines karines pajėgas ir pradėjo jas pertvarkyti. Perėjimas prie „naujo mąstymo“ tarptautiniuose santykiuose 1990 ir 1991 m. atnešė daug radikalių politinių pokyčių. JT SSRS iškėlė diplomatines iniciatyvas, kurios prisidėjo prie regioninių konfliktų ir daugelio pasaulinių problemų sprendimo. SSRS pakeitė santykius su buvusiais sąjungininkais Rytų Europoje, atsisakė „įtakos sferos“ Azijoje ir Lotynų Amerikoje sampratos, liovėsi kištis į konfliktus, kylančius trečiojo pasaulio šalyse.
EKONOMIKOS ISTORIJA
Palyginti su Vakarų Europa, Rusija per visą savo istoriją buvo ekonomiškai atsilikusi valstybė. Dėl savo pietryčių ir vakarų sienų pažeidžiamumo Rusija dažnai buvo invazijų iš Azijos ir Europos objektas. Mongolų-totorių jungas ir lenkų-lietuvių ekspansija išsekino ūkio plėtros išteklius. Nepaisant savo atsilikimo, Rusija bandė pasivyti Vakarų Europą. Ryžtingiausią bandymą padarė Petras Didysis XVIII amžiaus pradžioje. Petras energingai skatino modernizaciją ir industrializaciją – daugiausia siekdamas padidinti Rusijos karinę galią. Išorės ekspansijos politika buvo tęsiama vadovaujant Jekaterinai Didžiajai. Paskutinis carinės Rusijos postūmis modernizacijos link įvyko XIX amžiaus antroje pusėje, kai buvo panaikinta baudžiava ir valdžia įgyvendino programas, skatinančias šalies ekonominį vystymąsi. Valstybė skatino žemės ūkio eksportą, pritraukė užsienio kapitalą. Pradėta įgyvendinti ambicinga geležinkelių tiesimo programa, finansuojama ir valstybės, ir privačių įmonių. Tarifų protekcionizmas ir nuolaidos skatino vidaus pramonės plėtrą. Obligacijos, išleistos dvarininkams-bajorams kaip kompensacija už baudžiauninkų praradimą, buvusių baudžiauninkų buvo grąžintos „atpirkimo“ įmokomis, taip sudarant svarbią vietinio kapitalo kaupimo šaltinį. Versdami valstiečius didžiąją dalį savo produkcijos parduoti už grynuosius pinigus, kad galėtų sumokėti šiuos mokėjimus, ir tai, kad didikai pasiliko geriausią žemę, leido valstybei parduoti žemės ūkio perteklių užsienio rinkose.
To pasekmė buvo sparčios pramonės laikotarpis
plėtrą, kai vidutinis metinis pramonės gamybos prieaugis siekė 10-12 proc. Rusijos bendrasis nacionalinis produktas per 20 metų nuo 1893 iki 1913 metų išaugo tris kartus. Po 1905 m. pradėta įgyvendinti Ministro Pirmininko Stolypino programa, kuria buvo siekiama paskatinti stambius valstiečių ūkius samdomu darbu. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusija nespėjo užbaigti pradėtų reformų.
Spalio revoliucija ir pilietinis karas. Rusijos dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare baigėsi revoliucija 1917 metų vasario – spalio mėnesiais (naujas stilius – kovas – lapkritis). Šios revoliucijos varomoji jėga buvo valstiečių siekis baigti karą ir perskirstyti žemę. 1917 m. spalį buvo nuversta laikinoji vyriausybė, pakeitusi autokratiją 1917 m. vasario mėn. carui Nikolajui II atsisakius sosto ir kurią daugiausia sudarė buržuazijos atstovai. (bolševikai), grįžę iš emigracijos, paskelbė Rusiją pirmąja socialistine respublika pasaulyje. Jau pirmieji Liaudies komisarų tarybos nutarimai paskelbė karo pabaigą ir visą gyvenimą trunkančią bei neatimamą valstiečių teisę naudotis iš dvarininkų atimta žeme. Nacionalizuoti svarbiausi ūkio sektoriai – bankai, grūdų prekyba, transportas, karinė gamyba ir naftos pramonė. Privačios įmonės, nepriklausančios šiam „valstybiniam kapitalistiniam“ sektoriui, buvo pavaldytos darbuotojų kontrolei per profesines sąjungas ir gamyklų tarybas. 1918 metų vasarą prasidėjo pilietinis karas. Didžioji šalies dalis, įskaitant Ukrainą, Užkaukazę ir Sibirą, pateko į bolševikinio režimo priešininkų, vokiečių okupacinės armijos ir kitų užsienio įsibrovėlių rankas. Netikėdami bolševikų padėties tvirtumu, pramonininkai ir intelektualai atsisakė bendradarbiauti su nauja valdžia.
Karo komunizmas.Šioje kritinėje situacijoje komunistai suprato, kad būtina nustatyti centralizuotą ekonomikos kontrolę. 1918 m. antroje pusėje buvo nacionalizuotos visos stambios ir vidutinės įmonės bei dauguma smulkiųjų. Kad miestuose nemirtų badas, valdžia iš valstiečių rekvizuodavo grūdus. „Juodoji rinka“ klestėjo – maistas buvo keičiamas į namų apyvokos ir pramonės prekes, kurias darbininkai gaudavo kaip užmokestį, o ne nuvertėjusius rublius. Pramonės ir žemės ūkio gamyba smarkiai sumažėjo. Komunistų partija 1919 metais atvirai pripažino šią situaciją ekonomikoje, apibrėždama ją kaip „karo komunizmą“, t.y. „sistemingas vartojimo reguliavimas apgultoje tvirtovėje“. Valdžia karo komunizmą pradėjo vertinti kaip pirmąjį žingsnį link tikrai komunistinės ekonomikos. Karo komunizmas leido bolševikams sutelkti žmogiškuosius ir pramonės išteklius ir laimėti pilietinį karą.
Nauja ekonominė politika. Iki 1921 m. pavasario Raudonoji armija iš esmės nugalėjo savo priešininkus. Tačiau ekonominė padėtis buvo katastrofiška. Pramonės gamyba siekė vos 14% prieškarinio lygio, o didžioji šalies dalis badavo. 1921 m. kovo 1 d. Kronštato, pagrindinės Petrogrado (Sankt Peterburgo) gynybos tvirtovės, garnizono jūreiviai sukilo. Svarbiausias naujojo partijos kurso, netrukus pavadinto NEP (nauja ekonomikos politika), tikslas buvo darbo našumo didinimas visose ekonominio gyvenimo srityse. Priverstinis grūdų areštas sustojo – pertekliaus asignavimo sistema buvo pakeista mokesčiu natūra, kuris buvo mokamas kaip tam tikra valstiečių ūkio pagamintos produkcijos dalis, viršijanti vartojimo normą. Atskaičius mokestį natūra, maisto perteklius liko valstiečių nuosavybe ir galėjo būti parduodamas turguje. Po to sekė privačios prekybos ir privačios nuosavybės įteisinimas, taip pat pinigų apyvartos normalizavimas smarkiai sumažinus valstybės išlaidas ir priimant subalansuotą biudžetą. 1922 m. Valstybės bankas išleido naują stabilų piniginį vienetą, paremtą auksu ir prekėmis – červonecus. Ūkio „valdančios aukštumos“ – kuras, metalurgijos ir karinė gamyba, transportas, bankai ir užsienio prekyba – liko tiesiogiai valstybės kontroliuojamos ir buvo finansuojamos iš valstybės biudžeto. Visos kitos stambios nacionalizuotos įmonės turėjo veikti savarankiškai komerciniais pagrindais. Pastariesiems buvo leista jungtis į trestus, kurių iki 1923 m. buvo 478; jie dirbo apie. 75% visų dirbančiųjų pramonėje. Patikos fondai buvo apmokestinti tuo pačiu pagrindu kaip ir privati ekonomika. Svarbiausi sunkiosios pramonės trestai buvo aprūpinti valstybės užsakymais; Pagrindinis patikos fondų kontrolės svertas buvo Valstybinis bankas, turėjęs komercinių kreditų monopolį. Naujoji ekonominė politika greitai atnešė sėkmingų rezultatų. Iki 1925 m. pramonės gamyba pasiekė 75% prieškarinio lygio, o žemės ūkio gamyba buvo beveik visiškai atkurta. Tačiau dėl NEP sėkmės komunistų partija susidūrė su naujomis sudėtingomis ekonominėmis ir socialinėmis problemomis.
Diskusija apie industrializaciją. Revoliucinių kairiųjų jėgų sukilimų slopinimas visoje Vidurio Europoje reiškė, kad Sovietų Rusija turėjo pradėti socialistinę statybą nepalankioje tarptautinėje aplinkoje. Pasaulio ir pilietinių karų nusiaubta Rusijos pramonė gerokai atsiliko nuo tuomet išsivysčiusių kapitalistinių Europos ir Amerikos šalių pramonės. Leninas socialinį NEP pagrindą apibrėžė kaip ryšį tarp mažos (bet vadovaujamos komunistų partijos) miesto darbininkų klasės ir didelės, bet išsklaidytos valstietijos. Siekdamas kuo toliau žengti socializmo link, Leninas pasiūlė partijai laikytis trijų pagrindinių principų: 1) visais įmanomais būdais skatinti gamybinių, rinkodaros ir supirkimo valstiečių kooperatyvų kūrimąsi; 2) visos šalies elektrifikavimą laikyti pagrindiniu industrializacijos uždaviniu; 3) išlaikyti valstybės monopolį užsienio prekyboje, siekiant apsaugoti vidaus pramonę nuo užsienio konkurencijos, o iš eksporto gautas pajamas panaudoti didelio prioriteto importui finansuoti. Politinė ir valstybinė valdžia liko komunistų partijai.
„Kainų žirklės“. 1923 metų rudenį pradėjo ryškėti pirmosios rimtos ekonominės NEP problemos. Sparčiai atsigaunant privačiam žemės ūkiui ir atsiliekančiai valstybinei pramonei, pramonės produkcijos kainos kilo sparčiau nei žemės ūkio prekių (grafiškai pavaizduotos atviras žirkles primenančiomis besiskiriančiomis linijomis). Tai būtinai turėjo lemti žemės ūkio produkcijos mažėjimą ir pramonės prekių kainų mažėjimą. 46 vadovaujantys partijos nariai Maskvoje paskelbė atvirą laišką, protestuodami prieš šią ekonominės politikos kryptį. Jie manė, kad reikia visais įmanomais būdais plėsti rinką skatinant žemės ūkio gamybą.
Bucharinas ir Preobraženskis. 46 pareiškimas (netrukus taps žinomas kaip „Maskvos opozicija“) pradėjo plačią partijos vidinę diskusiją, kuri paveikė marksistinės pasaulėžiūros pagrindus. Jos iniciatoriai N. I. Bukharinas ir E. N. Preobraženskis buvo draugai ir politiniai partneriai (jie buvo populiaraus partijos vadovėlio „Komunizmo ABC“ bendraautoriai). Bucharinas, vadovavęs dešiniajai opozicijai, skatino lėtos ir laipsniškos industrializacijos kursą. Preobraženskis buvo vienas iš kairiosios („trockistų“) opozicijos, pasisakančios už pagreitintą industrializaciją, lyderių. Bucharinas manė, kad pramonės plėtrai finansuoti reikalingas kapitalas bus gaunamas iš augančių valstiečių santaupų. Tačiau didžioji dauguma valstiečių vis dar buvo tokie neturtingi, kad daugiausia gyveno natūriniu ūkiu, visas savo menkas pajamas naudojo savo reikmėms ir beveik neturėjo santaupų. Tik kulakai pardavė tiek mėsos ir grūdų, kad galėtų susikaupti didelių santaupų. Išvežami grūdai atnešė lėšų tik nedideliam inžinerinės produkcijos importui – ypač po to, kai buvo pradėtos importuoti brangios plataus vartojimo prekės, skirtos parduoti pasiturintiems miestiečiams ir valstiečiams. 1925 metais valdžia leido kulakams nuomotis žemę iš neturtingų valstiečių ir samdyti ūkio darbininkus. Bucharinas ir Stalinas tvirtino, kad jei valstiečiai praturtėtų, padidėtų parduodamų grūdų kiekis (tai padidintų eksportą) ir grynųjų pinigų indėliai Valstybės banke. Dėl to, jų manymu, šalis turėtų industrializuotis, o kulakas turėtų „išaugti į socializmą“. Preobraženskis teigė, kad norint gerokai padidinti pramonės gamybą, reikės didelių investicijų į naują įrangą. Kitaip tariant, nesiėmus priemonių, gamyba dėl įrangos nusidėvėjimo taps dar nuostolingesnė, o bendra gamybos apimtis sumažės. Siekdama išsisukti iš padėties, kairioji opozicija pasiūlė pradėti pagreitintą industrializaciją ir įvesti ilgalaikį valstybės ekonomikos planą. Išliko pagrindinis klausimas, kaip rasti kapitalo investicijų, reikalingų sparčiam pramonės augimui. Preobraženskio atsakas buvo programa, kurią jis pavadino „socialistiniu kaupimu“. Valstybė turėjo išnaudoti savo monopolinę padėtį (ypač importo srityje), kad kiek įmanoma padidintų kainas. Progresinė mokesčių sistema turėjo garantuoti dideles pinigines pajamas iš kulakų. Užuot suteikęs pirmenybę paskoloms turtingiausiems (taigi ir kreditingiausiems) valstiečiams, Valstybinis bankas turėtų teikti pirmenybę kooperatyvams ir kolūkiams, sudarytiems iš neturtingų ir vidutinių valstiečių, kurie galėtų įsigyti žemės ūkio technikos ir greitai padidinti savo derlių diegdami modernius. ūkininkavimo metodai.
Tarptautiniai santykiai. Lemiamą reikšmę turėjo ir šalies santykių su kapitalistinio pasaulio lyderiaujančiomis pramonės valstybėmis klausimas. Stalinas ir Bucharinas tikėjosi, kad XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje prasidėjęs Vakarų ekonomikos klestėjimas tęsis ilgą laiką – tai buvo pagrindinė jų industrializacijos teorijos, finansuojamos iš nuolat didėjančio grūdų eksporto, prielaida. Trockis ir Preobraženskis savo ruožtu manė, kad po kelerių metų šis ekonominis bumas baigsis gilia ekonomine krize. Ši pozicija lėmė jų greitos industrializacijos teorijos pagrindą, finansuojamą nedelsiant stambaus masto žaliavų eksportu palankiomis kainomis – kad ištikus krizei jau būtų pramoninė bazė pagreitėjusiam šalies vystymuisi. Trockis pasisakė už užsienio investicijų pritraukimą („nuolaidas“), už ką vienu metu kalbėjo ir Leninas. Jis tikėjosi panaudoti prieštaravimus tarp imperialistinių jėgų, kad ištrūktų iš tarptautinės izoliacijos režimo, kuriame atsidūrė šalis. Partijos ir valstybės vadovybė pagrindinę grėsmę įžvelgė tikėtiname kare su Didžiąja Britanija ir Prancūzija (taip pat su jų sąjungininkėmis Rytų Europoje – Lenkija ir Rumunija). Siekiant apsisaugoti nuo tokios grėsmės, diplomatiniai santykiai su Vokietija buvo užmegzti net Lenino laikais (Rapallo, 1922 m. kovo mėn.). Vėliau pagal slaptą susitarimą su Vokietija buvo rengiami vokiečių karininkai, Vokietijai buvo išbandyti nauji ginklų tipai. Savo ruožtu Vokietija suteikė Sovietų Sąjungai didelę pagalbą statant sunkiosios pramonės įmones, skirtas kariniams produktams gaminti.
NEP pabaiga. Iki 1926 m. pradžios darbo užmokesčio įšaldymas gamyboje kartu su augančiu partijos ir valdžios pareigūnų, privačių prekybininkų ir turtingų valstiečių klestėjimu sukėlė darbininkų nepasitenkinimą. Maskvos ir Leningrado partinių organizacijų lyderiai L. B. ir G. I. Zinovjevas, pasisakydami prieš Staliną, sudarė vieningą kairiąją opoziciją bloke su trockistais. Stalino biurokratinis aparatas lengvai susidorojo su opozicija, sudarydamas sąjungą su Bucharinu ir kitais nuosaikiaisiais. Bucharinistai ir stalinistai apkaltino trockistus „perdėta industrializacija“, „išnaudojant“ valstiečius, kenkiant ekonomikai ir darbininkų bei valstiečių sąjungai. 1927 m., nesant investicijų, pramonės prekių gamybos savikaina toliau didėjo, o gyvenimo lygis mažėjo. Žemės ūkio gamybos augimas sustojo dėl prekių trūkumo: valstiečiai nebuvo suinteresuoti žemomis kainomis parduoti savo žemės ūkio produkciją. Siekiant paspartinti pramonės plėtrą, pirmasis penkerių metų planas buvo parengtas ir 1927 m. gruodį patvirtintas XV partijos kongrese.
Duonos riaušės. 1928-ųjų žiema buvo ekonominės krizės slenkstis. Žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos nebuvo didinamos, o grūdų pardavimas valstybei smarkiai sumažėjo. Tada valstybė grįžo prie tiesioginio grūdų nusavinimo. Tai palietė ne tik kulakus, bet ir vidurinius valstiečius. Reaguodama į tai, valstiečiai sumažino savo derlių, o grūdų eksportas praktiškai nutrūko.
Pasukite į kairę. Vyriausybės atsakas buvo radikalus ekonominės politikos pokytis. Siekdama aprūpinti išteklius sparčiam augimui, partija pradėjo vienyti valstiečius į valstybės kontroliuojamą kolūkių sistemą.
Revoliucija iš viršaus. 1929 m. gegužę partinė opozicija buvo sutriuškinta. Trockis buvo deportuotas į Turkiją; Bukharinas, A. I. Rykovas ir M. P. Tomskis buvo pašalinti iš vadovaujančių pareigų. Zinovjevas, Kamenevas ir kiti silpnesni opozicionieriai kapituliavo Stalinui, viešai išsižadėdami savo politinių pažiūrų. 1929 m. rudenį, iškart po derliaus nuėmimo, Stalinas davė įsakymą pradėti visišką kolektyvizaciją.
Žemės ūkio kolektyvizacija. Iki 1929 m. lapkričio pradžios maždaug. 70 tūkstančių kolūkių, kuriuose buvo beveik tik vargšai ar bežemiai valstiečiai, privilioti valstybės pagalbos pažadais. Jie sudarė 7% visų valstiečių šeimų, o dirbamos žemės jiems priklausė mažiau nei 4%. Stalinas iškėlė partijai užduotį paspartinti viso žemės ūkio sektoriaus kolektyvizavimą. Centro komiteto nutarimu 1930 m. pradžioje buvo nustatytas jo terminas – iki 1930 m. rudens pagrindiniuose grūdų auginimo regionuose, o likusiuose – iki 1931 m. rudens. Tuo pačiu metu per atstovus ir spaudoje Stalinas reikalavo paspartinti šį procesą, slopindamas bet kokį pasipriešinimą. Daugelyje sričių visiška kolektyvizacija buvo įvykdyta iki 1930 m. pavasario. Per pirmuosius du 1930 m. mėnesius maždaug. 10 milijonų valstiečių ūkių buvo sujungti į kolūkius. Vargingiausi ir bežemiai valstiečiai kolektyvizaciją vertino kaip turtingesnių tautiečių turto padalijimą. Tačiau tarp viduriniųjų valstiečių ir kulakų kolektyvizacija sukėlė didžiulį pasipriešinimą. Prasidėjo plačiai paplitęs gyvulių skerdimas. Iki kovo galvijų populiacija sumažėjo 14 mln. Taip pat buvo paskersta daug kiaulių, ožkų, avių ir arklių. 1930 m. kovo mėn., atsižvelgdamas į pavasario sėjos kampanijos nesėkmės grėsmę, Stalinas pareikalavo laikinai sustabdyti kolektyvizacijos procesą ir apkaltino vietos pareigūnus „perteisinimais“. Valstiečiams net buvo leista palikti kolūkius, o iki liepos 1 d. 8 milijonai šeimų paliko kolūkius. Tačiau rudenį, po derliaus nuėmimo, kolektyvizacijos kampanija atsinaujino ir po to nesiliovė. Iki 1933 m. daugiau nei trys ketvirtadaliai dirbamos žemės ir daugiau nei trys penktadaliai valstiečių ūkių buvo kolektyvizuoti. Visi turtingi valstiečiai buvo „išvaldyti“, jų turtas ir pasėliai buvo konfiskuoti. Kooperatyvuose (kolūkiuose) valstiečiai turėjo tiekti valstybę nustatytos apimties produkcija; buvo mokama priklausomai nuo kiekvieno asmens darbo indėlio („darbo dienų“ skaičiaus). Valstybės nustatytos supirkimo kainos buvo itin žemos, o reikalingos atsargos – didelės, kartais viršijančios visą derlių. Tačiau kolūkiečiams buvo leista turėti 0,25-1,5 hektaro dydžio asmeninius sklypus, priklausomai nuo šalies regiono ir žemės kokybės, savo reikmėms. Šie sklypai, kurių produkcija buvo leista prekiauti kolūkių turguose, teikė nemažą dalį maisto miesto gyventojams ir maitino pačius valstiečius. Antrojo tipo ūkių buvo daug mažiau, tačiau jiems buvo skirta geresnė žemė, geriau aprūpinti žemės ūkio technika. Šie valstybiniai ūkiai buvo vadinami valstybiniais ūkiais ir veikė kaip pramonės įmonės. Žemės ūkio darbuotojai čia gaudavo atlyginimą pinigais ir neturėjo teisės į žemės sklypą. Buvo akivaizdu, kad kolektyvizuotiems valstiečių ūkiams prireiks nemažai technikos, ypač traktorių ir kombainų. Organizuodama mašinų ir traktorių stotis (MTS), valstybė sukūrė efektyvią valstiečių kolūkių kontrolės priemonę. Kiekviena MTS pagal sutartį aptarnavo keletą kolūkių už mokėjimą grynaisiais arba (daugiausia) natūra. 1933 m. RSFSR buvo 1857 MTS su 133 tūkstančiais traktorių ir 18816 kombainų, kurie įdirbo 54,8% kolūkių apsėtų plotų.
Kolektyvizacijos pasekmės. Pirmajame penkerių metų plane buvo numatyta nuo 1928 iki 1933 metų padidinti žemės ūkio gamybą 50 proc. Tačiau 1930 m. rudenį atnaujintą kolektyvizacijos kampaniją lydėjo gamybos sumažėjimas ir gyvulių skerdimas. Iki 1933 m. bendras galvijų skaičius žemės ūkyje sumažėjo nuo daugiau nei 60 mln. iki mažiau nei 34 mln. Arklių sumažėjo nuo 33 mln. iki 17 mln. kiaulių – nuo 19 mln. iki 10 mln.; avių – nuo 97 iki 34 mln.; ožkų – nuo 10 iki 3 mln. Tik 1935 m., kai Charkove, Stalingrade ir Čeliabinske buvo pastatytos traktorių gamyklos, traktorių pakanka atkurti 1928 m. valstiečių ūkių bendrą traukos galią. 1928 m. viršijo 1913 m. lygį ir sudarė 76,5 mln. tonų, iki 1933 m. sumažėjo iki 70 mln. nepaisant didėjančio dirbamos žemės ploto. Apskritai žemės ūkio gamyba nuo 1928 m. iki 1933 m. sumažėjo maždaug 20%. Sparčios industrializacijos pasekmė buvo ženkliai išaugęs miestiečių skaičius, todėl reikėjo griežtai racionaliai paskirstyti maistą. Padėtį dar labiau pablogino 1929 metais prasidėjusi pasaulinė ekonomikos krizė. Iki 1930 metų grūdų kainos pasaulinėje rinkoje smarkiai sumažėjo – kaip tik tada, kai reikėjo importuoti didelius kiekius pramonės įrangos, jau nekalbant apie žemės ūkiui reikalingus traktorius ir kombainus. (daugiausia iš JAV ir Vokietijos). Norint susimokėti už importą, reikėjo didžiuliais kiekiais eksportuoti grūdus. 1930 metais surinktų grūdų buvo eksportuota 10%, o 1931 metais - 14%. Grūdų eksporto ir kolektyvizacijos rezultatas buvo badas. Blogiausia padėtis buvo Volgos srityje ir Ukrainoje, kur valstiečių pasipriešinimas kolektyvizacijai buvo stipriausias. 1932-1933 metų žiemą iš bado mirė daugiau nei 5 milijonai žmonių, bet dar daugiau buvo išsiųsti į tremtį. 1934 m. smurtas ir badas galutinai palaužė valstiečių pasipriešinimą. Prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija sukėlė lemtingų pasekmių. Valstiečiai nebesijautė žemės šeimininkais. Didelę ir nepataisomą žalą valdymo kultūrai padarė turtingųjų naikinimas, t.y. labiausiai įgudęs ir darbščiausias valstietis. Nepaisant mechanizacijos ir sėjamų plotų išplėtimo, plėtojant naujas žemes neapdorotose žemėse ir kituose plotuose, padidėjus supirkimo kainoms ir įvedant pensijas bei kitas socialines išmokas kolūkiečiams, darbo našumas kolūkiuose ir valstybiniuose ūkiuose gerokai atsiliko. atsiliko nuo asmeniniuose sklypuose ir panašiai labiau Vakaruose buvusio lygio, o bendroji žemės ūkio produkcija vis labiau atsiliko nuo gyventojų skaičiaus augimo. Dėl paskatų dirbti trūkumo kolūkiuose ir valstybiniuose ūkiuose dažniausiai buvo prastai prižiūrima žemės ūkio technika ir įrengimai, švaistingai naudojamos sėklos ir trąšos, o derliaus nuostoliai buvo didžiuliai. Nuo 1970 m., nepaisant to, kad apytiksliai. 20% darbo jėgos (JAV ir Vakarų Europos šalyse - mažiau nei 4%), Sovietų Sąjunga tapo didžiausia pasaulyje grūdų importuotoja.
Penkerių metų planai. Kolektyvizacijos kaštų pateisinimas buvo naujos visuomenės kūrimas SSRS. Šis tikslas neabejotinai sukėlė daugelio milijonų žmonių entuziazmą, ypač tą kartą, kuri užaugo po revoliucijos. 1920-aisiais ir 1930-aisiais milijonai jaunų žmonių suprato, kad išsilavinimas ir darbas partijoje yra raktas į kilimą socialiniais laiptais. Su masių mobilizacija buvo pasiektas precedento neturintis spartus pramonės augimas kaip tik tuo metu, kai Vakarai išgyveno aštrią ekonominę krizę. Per pirmąjį penkerių metų planą (1928-1933) apytiksliai. 1500 didelių gamyklų, įskaitant metalurgijos gamyklas Magnitogorske ir Novokuznecke; žemės ūkio mašinų ir traktorių gamyklos Rostove prie Dono, Čeliabinske, Stalingrade, Saratove ir Charkove; chemijos gamyklos Urale ir sunkiosios inžinerijos gamykla Kramatorske. Uralo ir Volgos regione iškilo nauji naftos gavybos, metalo gamybos ir ginklų gamybos centrai. Pradėti tiesti nauji geležinkeliai ir kanalai, kuriuose vis svarbesnį vaidmenį vaidino priverstinis neturtingų valstiečių darbas. Pirmojo penkerių metų plano rezultatai. Antrojo ir trečiojo penkerių metų planų pagreitinto įgyvendinimo laikotarpiu (1933-1941 m.) buvo atsižvelgta ir ištaisyta daug klaidų, padarytų vykdant pirmąjį planą. Šiuo masinių represijų laikotarpiu sistemingas priverstinio darbo naudojimas, kontroliuojamas NKVD, tapo svarbia ekonomikos dalimi, ypač medienos ir aukso gavybos pramonėje bei naujų statybų projektuose Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Ekonominio planavimo sistema, tokia, kokia ji buvo sukurta XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, gyvavo be esminių pokyčių iki devintojo dešimtmečio pabaigos. Sistemos esmė buvo biurokratinės hierarchijos vykdomas planavimas komandiniais metodais. Hierarchijos viršuje buvo Politbiuras ir Komunistų partijos Centrinis komitetas, kuris vadovavo aukščiausiam ekonominius sprendimus priimančiam organui – Valstybės planavimo komitetui (Gosplan). Valstybiniam planavimo komitetui buvo pavaldžios daugiau nei 30 ministerijų, suskirstytų į „pagrindinius departamentus“, atsakingus už konkrečias gamybos rūšis, sujungtus į vieną ūkio šaką. Šios gamybos piramidės pagrindu buvo pirminės gamybos padaliniai – gamyklos ir gamyklos, kolektyvinės ir valstybinės žemės ūkio įmonės, kasyklos, sandėliai ir kt. Kiekvienas iš šių padalinių buvo atsakingas už konkrečios plano dalies, nustatytos (remiantis gamybos apimtimi ir savikaina ar apyvarta) aukštesnio lygio valdžios institucijų, įgyvendinimą ir gavo savo suplanuotą išteklių kvotą. Šis modelis pasikartojo kiekviename hierarchijos lygyje. Centrinės planavimo agentūros nustato tikslinius skaičius pagal vadinamųjų „medžiagų balansų“ sistemą. Kiekvienas gamybos padalinys kiekviename hierarchijos lygyje susitarė su aukštesne institucija, kokie jo planai bus ateinančiais metais. Praktiškai tai reiškė plano kratymą: visi žemiau norėjo padaryti minimumą ir gauti maksimumą, o visi aukščiau – gauti kuo daugiau ir duoti kuo mažiau. Iš pasiektų kompromisų susidarė „subalansuotas“ bendras planas.
Pinigų vaidmuo. Planų kontroliniai skaičiai buvo pateikiami fiziniais vienetais (tonos naftos, batų poros ir kt.), tačiau planavimo procese svarbų, nors ir antraeilį, vaidmenį vaidino ir pinigai. Išskyrus didelio trūkumo laikotarpius (1930-1935, 1941-1947), kai buvo normuojamos pagrindinės vartojimo prekės, visos prekės dažniausiai būdavo parduodamos. Pinigai buvo ir atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonė – buvo daroma prielaida, kad kiekviena įmonė turi minimalizuoti grynųjų gamybos sąnaudas, kad būtų sąlyginai pelninga, o Valstybės bankas kiekvienai įmonei turėtų skirti limitus. Visos kainos buvo griežtai kontroliuojamos; Taigi pinigams buvo priskirtas išskirtinai pasyvus ekonominis vaidmuo kaip apskaitos priemonė ir vartojimo normavimo metodas.
Socializmo pergalė. 1935 m. rugpjūčio mėn. 7-ajame Kominterno kongrese Stalinas paskelbė, kad „Sovietų Sąjungoje pasiekta visiška ir galutinė socializmo pergalė“. Šis teiginys – kad Sovietų Sąjunga sukūrė socialistinę visuomenę – tapo nepajudinama sovietinės ideologijos dogma.
Didelis teroras. Susidorojęs su valstiečiais, perėmęs darbininkų klasę ir išugdęs paklusnią inteligentiją, Stalinas ir jo šalininkai, vadovaudamiesi šūkiu „paaštrinti klasių kovą“, pradėjo valyti partiją. Po 1934 m. gruodžio 1 d. (šią dieną Stalino agentai nužudė Leningrado partinės organizacijos sekretorių S. M. Kirovas) buvo surengti keli politiniai procesai, tada buvo sunaikinti beveik visi seni partiniai kadrai. Vokiečių žvalgybos tarnybų sufabrikuotų dokumentų pagalba daugelis Raudonosios armijos vyriausiosios vadovybės atstovų buvo represuoti. Per 5 metus NKVD lageriuose buvo sušaudyta arba išsiųsta priverstiniams darbams daugiau nei 5 mln.
Pokario rekonstrukcija. Antrasis pasaulinis karas privedė prie niokojimo vakariniuose Sovietų Sąjungos regionuose, bet paspartino Uralo-Sibiro regiono pramonės augimą. Pramoninė bazė po karo buvo greitai atkurta: tai palengvino pramonės įrangos išvežimas iš Rytų Vokietijos ir sovietų okupuotos Mandžiūrijos. Be to, Gulago stovyklos vėl gavo kelių milijonų dolerių papildymą iš vokiečių karo belaisvių ir buvusių sovietų karo belaisvių, apkaltintų išdavyste. Sunkioji ir karinė pramonė išliko pagrindiniais prioritetais. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas branduolinės energetikos plėtrai, pirmiausia ginklų reikmėms. Prieškarinis maisto ir vartojimo prekių tiekimo lygis buvo pasiektas jau šeštojo dešimtmečio pradžioje.
Chruščiovo reformos. Stalino mirtis 1953 m. kovą padarė galą terorui ir represijoms, kurios vis labiau plito, primena prieškario laikus. Partijos politikos švelninimas vadovaujant N. S. Chruščiovui nuo 1955 iki 1964 metų buvo vadinamas „atšilimu“. Milijonai politinių kalinių grįžo iš Gulago stovyklų; dauguma jų buvo reabilituoti. Žymiai didesnis dėmesys penkerių metų planuose pradėtas skirti plataus vartojimo prekių gamybai ir būsto statybai. Padidėjo žemės ūkio produkcijos apimtys; augo atlyginimai, mažėjo privalomi tiekimai ir mokesčiai. Siekiant padidinti pelningumą, kolūkiai ir valstybiniai ūkiai buvo plečiami ir išskaidomi, kartais be didesnio pasisekimo. Altajuje ir Kazachstane plėtojant neapdorotas žemes ir pūdymus buvo sukurti dideli stambūs valstybiniai ūkiai. Šiose žemėse derlius buvo gaunamas tik tais metais, kai iškrito pakankamai kritulių, maždaug trejus iš penkerių metų, tačiau jie leido gerokai padidinti vidutinį nuimamų grūdų kiekį. MTS sistema buvo likviduota, o kolūkiai gavo savo žemės ūkio techniką. Išplėtoti Sibiro hidroelektriniai, naftos ir dujų ištekliai; Čia iškilo dideli mokslo ir pramonės centrai. Daugelis jaunų žmonių išvyko į Sibiro žemes ir statybvietes, kur biurokratiniai įsakymai buvo palyginti ne tokie griežti nei europinėje šalies dalyje. Chruščiovo bandymai paspartinti ekonominę plėtrą netrukus sulaukė administracinio aparato pasipriešinimo. Chruščiovas bandė decentralizuoti ministerijas, daugelį jų funkcijų perleisdamas naujoms regioninėms ekonomikos taryboms (ūkio taryboms). Tarp ekonomistų kilo diskusijos dėl realistiškesnės kainodaros sistemos kūrimo ir tikros autonomijos suteikimo pramonės direktoriams. Chruščiovas ketino smarkiai sumažinti karines išlaidas, o tai išplaukė iš „taiko sambūvio“ su kapitalistiniu pasauliu doktrinos. 1964 metų spalį Chruščiovą iš pareigų nušalino konservatorių partijos biurokratų, centrinio planavimo aparato ir sovietinio karinio-pramoninio komplekso atstovų koalicija.
Stagnacijos laikotarpis. Naujasis sovietų lyderis L. I. Brežnevas greitai panaikino Chruščiovo reformas. 1968 m. rugpjūčio mėn. okupavus Čekoslovakiją, jis sugriovė bet kokias Rytų Europos centralizuotų ekonomikų viltis sukurti savo visuomenės modelius. Vienintelė sparčios technologinės pažangos sritis buvo pramonės šakos, susijusios su karine pramone – povandeninių laivų, raketų, orlaivių, karinės elektronikos ir kosminės programos gamyba. Kaip ir anksčiau, plataus vartojimo prekių gamybai nebuvo skiriamas ypatingas dėmesys. Didelio masto melioracija sukėlė katastrofiškų pasekmių aplinkai ir visuomenės sveikatai. Pavyzdžiui, medvilnės monokultūros įvedimo Uzbekistane kaina buvo didelis Aralo jūros, kuris iki 1973 m. buvo ketvirtas pagal dydį vidaus vandens telkinys pasaulyje, seklumas.
Lėtėjantis ekonomikos augimas. Vadovaujant Brežnevui ir jo tiesioginiams įpėdiniams, sovietinės ekonomikos raida labai sulėtėjo. Ir vis dėlto didžioji dalis gyventojų galėtų tvirtai tikėtis nedidelių, bet garantuotų atlyginimų, pensijų ir pašalpų, būtiniausių vartojimo prekių kainų kontrolės, nemokamo švietimo ir sveikatos priežiūros bei praktiškai nemokamo, nors ir visada trūkstamo būsto. Siekiant išlaikyti minimalius pragyvenimo standartus, iš Vakarų buvo importuojami dideli grūdų ir įvairių plataus vartojimo prekių kiekiai. Kadangi pagrindiniai Sovietų Sąjungos eksporto produktai – daugiausia nafta, dujos, mediena, auksas, deimantai ir ginklai – nepakako kietosios valiutos, sovietų užsienio skola 1976 m. pasiekė 6 mlrd. USD ir toliau sparčiai didėjo.
Žlugimo laikotarpis. 1985 metais M. S. Gorbačiovas tapo TSKP CK generaliniu sekretoriumi. Jis užėmė šias pareigas visiškai suprasdamas, kad reikalingos radikalios ekonominės reformos, kurias jis pradėjo vadovaudamasis šūkiu „restruktūrizavimas ir pagreitis“. Darbo našumui didinti – t.y. siekdamas kuo greičiau užtikrinti ekonomikos augimą, jis leido didinti atlyginimus ir apribojo prekybą degtine, tikėdamasis sustabdyti siautėjantį gyventojų girtavimą. Tačiau pajamos iš degtinės pardavimo buvo pagrindinis valstybės pajamų šaltinis. Šių pajamų praradimas ir didesni atlyginimai padidino biudžeto deficitą ir padidino infliaciją. Be to, draudimas prekiauti degtine atgaivino pogrindinę prekybą mėnesiena; Labai išaugo narkotikų vartojimas. 1986 metais ekonomika patyrė baisų sukrėtimą po sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje, dėl kurio radioaktyviai užterštos didelės Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijos. Iki 1989–1990 m. Sovietų Sąjungos ekonomika per Savitarpio ekonominės pagalbos tarybą (CMEA) buvo glaudžiai susijusi su Bulgarijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR), Vengrijos, Rumunijos, Mongolijos, Kubos ir Vietnamas. Visoms šioms šalims SSRS buvo pagrindinis naftos, dujų ir pramonės žaliavų šaltinis, o mainais iš jų gaudavo mechaninės inžinerijos gaminius, plataus vartojimo prekes ir žemės ūkio produktus. Vokietijos susijungimas 1990 m. viduryje lėmė Komekono sunaikinimą. 1990 m. rugpjūčio mėn. visi jau suprato, kad radikalios reformos, kuriomis siekiama skatinti privačią iniciatyvą, yra neišvengiamos. Gorbačiovas ir jo pagrindinis politinis oponentas, RSFSR prezidentas B. N. Jelcinas, kartu pateikė ekonomistų S. S. Shatalino ir G. A. Yavlinsky parengtą „500 dienų“ struktūrinių reformų programą, kuri numatė atleisti nuo valstybės kontrolės ir privatizuoti didžiąją dalį šalies ekonomikos organizuotai, nemažinant gyventojų pragyvenimo lygio. Tačiau siekdamas išvengti konfrontacijos su centrinės planavimo sistemos aparatu, M. Gorbačiovas atsisakė diskutuoti apie programą ir jos įgyvendinimą praktiškai. 1991 metų pradžioje vyriausybė bandė pažaboti infliaciją ribodama pinigų pasiūlą, tačiau didžiulis biudžeto deficitas toliau didėjo, nes sąjunginės respublikos atsisakė pervesti mokesčius į centrą. 1991 m. birželio pabaigoje Gorbačiovas ir daugumos respublikų prezidentai susitarė sudaryti sąjungos sutartį, skirtą išsaugoti SSRS, suteikiančią respublikoms naujų teisių ir galių. Tačiau ekonomika jau buvo beviltiškoje padėtyje. Išorės skolos dydis artėjo prie 70 milijardų JAV dolerių, gamyba mažėjo beveik 20 % per metus, o infliacijos lygis viršijo 100 % per metus. Kvalifikuotų specialistų emigracija per metus viršijo 100 tūkst. Kad išgelbėtų ekonomiką, sovietų vadovybei, be reformų, reikėjo rimtos finansinės Vakarų valstybių pagalbos. Liepos mėnesį vykusiame septynių pirmaujančių pramoninių šalių vadovų susitikime M. Gorbačiovas paprašė jų pagalbos, tačiau atsakymo nerado.
KULTŪRA
SSRS vadovybė skyrė didelę reikšmę naujos, sovietinės kultūros – „nacionalinės formos, socialistinės turinio“ formavimui. Buvo daroma prielaida, kad sąjunginio ir respublikinio lygmens kultūros ministerijos turėtų pajungti tautinės kultūros raidą toms pačioms ideologinėms ir politinėms gairėms, kurios vyravo visuose ekonominio ir socialinio gyvenimo sektoriuose. Su šia užduotimi buvo nelengva susidoroti daugiatautėje valstybėje, kurioje kalbama daugiau nei 100 kalbų. Sukūrusi tautinius-valstybinius darinius daugumai šalies tautų, partijos vadovybė skatino tautinių kultūrų raidą tinkama linkme; Pavyzdžiui, 1977 m. gruzinų kalba buvo išleista 2500 knygų, kurių tiražas siekė 17,7 mln. ir 2200 knygų uzbekų kalba, kurių tiražas – 35,7 mln. Panaši padėtis buvo ir kitose sąjunginėse ir autonominėse respublikose. Dėl kultūrinių tradicijų stokos dauguma knygų buvo vertimai iš kitų kalbų, daugiausia iš rusų kalbos. Sovietinio režimo uždavinį kultūros srityje po spalio mėnesio dvi konkuruojančios ideologų grupės suprato skirtingai. Pirmoji, laikiusi save visuotinio ir visiško gyvenimo atsinaujinimo skatintojais, reikalavo ryžtingo lūžio su „senojo pasaulio“ kultūra ir naujos, proletarinės kultūros kūrimu. Ryškiausias ideologinių ir meninių naujovių šauklys buvo poetas futuristas Vladimiras Majakovskis (1893–1930), vienas iš avangardinės literatūros grupės „Kairysis frontas“ (LEF) lyderių. Jų priešininkai, vadinami „bendrakeleiviais“, manė, kad ideologinis atsinaujinimas neprieštarauja pažangių Rusijos ir pasaulio kultūros tradicijų tęsimui. Proletarinės kultūros šalininkų įkvėpėjas ir kartu „bendrakeleivių“ mentorius buvo rašytojas Maksimas Gorkis (A.M. Peškovas, 1868-1936), išgarsėjęs ikirevoliucinėje Rusijoje. 4 dešimtmetyje partija ir valstybė sustiprino literatūros ir meno kontrolę, kurdamos vieningas sąjungines kūrybines organizacijas. Po Stalino mirties 1953 m. buvo pradėta atsargiai ir vis giliau analizuoti, kas buvo padaryta sovietų valdymo laikais stiprinant ir plėtojant bolševikų kultūrines idėjas, o kitą dešimtmetį prasidėjo rūgimas visose sovietinio gyvenimo srityse. Iš visiškos užmaršties iškilo ideologinių ir politinių represijų aukų vardai ir kūriniai, išaugo užsienio literatūros įtaka. Sovietinė kultūra pradėjo atgyti laikotarpiu, bendrai vadinamu „atšilimu“ (1954–1956). Iškilo dvi kultūros veikėjų grupės – „liberalai“ ir „konservatoriai“, kurios buvo atstovaujamos įvairiuose oficialiuose leidiniuose.
Išsilavinimas. Sovietų vadovybė daug dėmesio ir išteklių skyrė švietimui. Šalyje, kurioje daugiau nei du trečdaliai gyventojų nemokėjo skaityti, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje per kelias masines kampanijas neraštingumas buvo praktiškai pašalintas. 1966 m. 80,3 mln. žmonių, arba 34 % gyventojų, turėjo vidurinį specializuotą, nebaigtą arba baigtą aukštąjį išsilavinimą; jei 1914 metais Rusijoje mokėsi 10,5 milijono žmonių, tai 1967 metais, kai buvo įvestas visuotinis privalomas vidurinis mokslas, 1989 metais SSRS lopšeliuose ir darželiuose mokėsi 17,2 milijonai mokinių, 39, 7 milijonai. mokinių ir 9,8 mln. vidurinės mokyklos mokinių. Priklausomai nuo šalies vadovybės sprendimų, vaikinai ir mergaitės mokėsi vidurinėse mokyklose, kartais kartu, kartais atskirai, kartais 10 metų, kartais 11. Moksleiviai, beveik visiškai aprėpti pionierių ir komjaunimo organizacijų, turėjo visapusiškai stebėti, visų pažangą ir elgesį. 1989 metais sovietiniuose universitetuose buvo 5,2 milijono nuolatinių ir keli milijonai neakivaizdinių ar vakarinių studentų. Pirmasis akademinis laipsnis po studijų buvo daktaro laipsnis. Norint jį įgyti, reikėjo turėti aukštąjį išsilavinimą, įgyti darbo patirties arba baigti aspirantūrą ir apginti savo specialybės disertaciją. Aukščiausias akademinis mokslų daktaro laipsnis dažniausiai buvo pasiektas tik po 15-20 metų profesionalaus darbo ir su dideliu publikuotų mokslinių darbų kiekiu.
Mokslo ir akademinės institucijos. Sovietų Sąjungoje buvo padaryta didelė pažanga kai kurių gamtos mokslų ir karinių technologijų srityse. Tai įvyko nepaisant ideologinio partinės biurokratijos spaudimo, uždraudusios ir panaikinusios ištisas mokslo šakas, tokias kaip kibernetika ir genetika. Po Antrojo pasaulinio karo valstybė savo geriausius protus nukreipė į branduolinės fizikos ir taikomosios matematikos plėtrą bei jų praktinį pritaikymą. Fizikai ir raketų mokslininkai savo darbui galėtų pasikliauti dosnia finansine parama. Rusija tradiciškai išaugino puikius mokslininkus teorines, ir ši tradicija tęsėsi Sovietų Sąjungoje. Intensyvią ir daugiašalę mokslinę veiklą užtikrino SSRS mokslų akademijai ir sąjunginių respublikų akademijoms priklausęs mokslo institutų tinklas, apimantis visas žinių sritis – tiek gamtos, tiek humanitarinių mokslų.
Tradicijos ir šventės. Vienas iš pirmųjų sovietinės vadovybės uždavinių buvo senųjų švenčių, daugiausia bažnytinių, panaikinimas ir revoliucinių švenčių įvedimas. Iš pradžių net sekmadienis ir Naujieji metai buvo atšaukti. Pagrindinės sovietų revoliucinės šventės buvo lapkričio 7-oji – 1917 m. Spalio revoliucijos šventė ir gegužės 1-oji – tarptautinio darbuotojų solidarumo diena. Abu jie buvo švenčiami dvi dienas. Visuose šalies miestuose buvo rengiamos masinės demonstracijos, dideliuose administraciniuose centruose – kariniai paradai; Didžiausias ir įspūdingiausias buvo paradas Maskvoje Raudonojoje aikštėje. Žiūrėkite žemiau
1913 metais būsimasis pirmosios socialistinės valstybės vadovas V.I. Leninas, būdamas unitas kaip Marksas ir Engelsas, rašė, kad centralizuota didelė valstybė „yra didžiulis istorinis žingsnis į priekį nuo viduramžių susiskaldymo iki būsimos socialistinės visų šalių vienybės“. 1917 m. vasario–spalio mėnesiais žlugo šimtmečius gyvavusi Rusijos valstybinė vienybė – jos teritorijoje iškilo nemažai buržuazinių-nacionalistinių vyriausybių (Centrinė Rada Ukrainoje, kazokų apskritimai prie Dono, Terekas ir Orenburgas, Kurultai Kryme, nacionalinės Tarybos Užkaukazėje ir Baltijos šalyse ir kt.), kurios siekė atsiskirti nuo tradicinio centro. Staigaus socialistinės proletarinės valstybės teritorijos sumažėjimo grėsmė, ankstyvos pasaulinės revoliucijos vilčių praradimas privertė Rusijoje į valdžią atėjusios partijos lyderį persvarstyti savo požiūrį į jos valstybės struktūrą – jis tapo aršus federalizmo šalininkas, tačiau perėjimo „į visišką vienybę“ stadijoje. Baltųjų judėjimo lyderių išpažįstamas „vieningos ir nedalomos Rusijos“ šūkis prieštaravo visų tautų apsisprendimo teisės principui, patraukusiam tautinių judėjimų lyderius...
Tačiau 1918 m. RSFSR Konstitucija buvo žingsnis atgal nuo tikros federacijos, nes joje buvo tik paskelbta Rusijos valstybinės struktūros forma (net nenumatyta būsimų federacijos narių atstovavimo centrinėse valdžios institucijose). iš tikrųjų paskelbė unitarinę valstybę, sukurtą iš viršaus valdančiosios partijos iniciatyva, aneksuojant užkariautąsias teritorijas per pilietinį karą. Valdžių padalijimas tarp federalinių ir vietinių organų Rusijos Federacijoje buvo grindžiamas pirmosios išimtinės ir antrosios likutinės kompetencijos principais...
Pirmosios Rusijos nacionalinės sienos atsirado 1918 m. pabaigoje - 1919 m. pradžioje, susikūrus Volgos Vokietijos srities darbo komunai ir 1922 m ir regionai, taip pat 2 darbo komunos, sukurtos nacionaliniu pagrindu. Tautiniai-valstybiniai dariniai egzistavo kartu su administraciniais-teritoriniais vienetais, kurie abu turėjo labai silpnai išreikštą savarankiškumą.
Rusijos Federacija, pagal jos įkūrėjų planą, turėjo tapti didesnės socialistinės valstybės pavyzdžiu, leidžiančiu atkurti Rusijos imperiją, kurios žlugimas per revoliuciją ir sovietų valdžios „triumfavimo žygis“ negalėjo. būti vengiama. Iki 1918 m. vidurio kaip nepriklausomos valstybės egzistavo tik dvi respublikos - RSFSR ir Ukraina, vėliau iškilo Baltarusijos Respublika, trys respublikos Baltijos šalyse, trys Užkaukazėje...
Nuo pirmųjų jų gyvavimo dienų RSFSR, kuriai pačiai reikėjo būtiniausių dalykų, teikė jiems pagalbą įvairiose valstybės gyvenimo srityse. Nepriklausomų respublikų kariuomenes aprūpino RSFSR karinių reikalų liaudies komisariatas (Liaudies komisariatas). Visos Rusijos centrinio vykdomojo komiteto 1919 m. birželio 1 d. dekretu „Dėl Rusijos, Ukrainos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos socialistinių respublikų suvienijimo kovai su pasauliniu imperializmu“ buvo įformintas karinis aljansas. Visų respublikų kariuomenės buvo sujungtos į vieną RSFSR kariuomenę, buvo sujungta karinė vadovybė, geležinkelių valdymas, ryšiai ir finansai. Visų respublikų pinigų sistema buvo paremta Rusijos rubliu, RSFSR prisiėmė išlaidas valstybės aparatui, kariuomenei išlaikyti ir ekonomikai kurti. Iš jos respublikos gaudavo pramonės ir žemės ūkio produktų, maisto ir kitokią pagalbą. Sąjunga kartu su kitais veiksniais padėjo visoms respublikoms išeiti iš karo...
Laikui bėgant visų respublikų valstybinis aparatas buvo pradėtas kurti panašiai kaip RSFSR, Maskvoje atsirado jų įgaliotos atstovybės, kurios turėjo teisę savo vyriausybių vardu įeiti su atstovybėmis ir peticijomis visos Rusijos centrinei vadovybei. komitetą, Liaudies komisarų tarybą (Sovnarkom), RSFSR liaudies komisariatus ir informuoti savo respublikos valdžios institucijas apie svarbiausius RSFSR įvykius, o pastarosios valdžios institucijas apie ekonomikos būklę ir poreikius. savo respublikos. Respublikų teritorijoje veikė kai kurių RSFSR liaudies komisariatų įgaliotų atstovų aparatas, palaipsniui buvo įveikiami muitinės barjerai, panaikinti pasienio postai.
Po Antantės blokados panaikinimo RSFSR sudarė prekybos sutartis su Anglija, Italija, Norvegija ir Ukraina su Austrija, Čekoslovakija ir kitomis valstybėmis. 1921 m. kovą jungtinė RSFSR ir Ukrainos delegacija sudarė susitarimą su Lenkija. 1922 m. sausio mėn. Italijos vyriausybė Genujos konferencijos organizatorių vardu iš visų respublikų pakvietė joje dalyvauti tik RSFSR. 1922 metų vasarį Rusijos Federacijos iniciatyva devynios respublikos pasirašė protokolą, įgaliojantį atstovauti ir ginti jų bendrus interesus, jų vardu sudaryti ir pasirašyti sutartis su užsienio valstybėmis. Taigi kariniai ir dvišaliai kariniai-ekonominiai susitarimai buvo papildyti diplomatiniu susitarimu. Kitas žingsnis buvo politinės sąjungos įforminimas.
KETURIOS RESPUBLIKOS VIETOJE VIENOS IMPERIJOS
>Iki 1922 m. buvusios Rusijos imperijos teritorijoje susikūrė 6 respublikos: RSFSR, Ukrainos TSR, Baltarusijos TSR, Azerbaidžano TSR, Armėnijos TSR ir Gruzijos TSR. Nuo pat pradžių tarp jų buvo glaudus bendradarbiavimas, paaiškintas bendru istoriniu likimu. Pilietinio karo metais buvo sudarytas karinis ir ekonominis aljansas, o 1922 m. Genujos konferencijos metu – diplomatinis. Susivienijimą taip pat palengvino respublikų vyriausybių užsibrėžto tikslo - socializmo kūrimo teritorijoje, esančioje „kapitalistinėje aplinkoje“, bendrumas.
1922 m. kovo mėn. Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos SSR susijungė į Užkaukazės Sovietų Federacinę Socialistinę Respubliką. 1922 m. gruodį Pirmasis Užkaukazės sovietų kongresas kreipėsi į Visos Rusijos centrinio vykdomojo komiteto prezidiumą su pasiūlymu sušaukti vieningą sovietų kongresą ir aptarti sovietinių respublikų sąjungos sukūrimo klausimą. Tokius pačius sprendimus priėmė visos Ukrainos ir Visos Baltarusijos sovietų kongresai.
NE IŠVADA KAIP STALINAS
>Nebuvo sutarimo dėl sąjunginės valstybės kūrimo principų. Tarp daugybės pasiūlymų išsiskyrė du: kitų sovietinių respublikų įtraukimas į RSFSR autonomijos pagrindu (pasiūlymas) ir lygių respublikų federacijos sukūrimas. Projektas I.V. Stalino „Dėl RSFSR santykių su nepriklausomomis respublikomis“ patvirtino Azerbaidžano ir Armėnijos komunistų partijų centrinis komitetas. Gruzijos komunistų partijos centrinio komiteto plenumas tai pripažino per ankstyvu, o Baltarusijos komunistų partijos CK pasisakė už esamų sutartinių santykių tarp BSSR ir RSFSR išsaugojimą. Ukrainos bolševikai susilaikė nuo diskusijų apie Stalino projektą. Nepaisant to, 1922 m. rugsėjo 23-24 d. RKP(b) CK komisijos posėdyje autonomizacijos planas buvo patvirtintas.
V.I. Leninas, nedalyvavęs projekto svarstyme, susipažinęs su jam pateikta medžiaga, atmetė autonomijos idėją ir pasisakė už respublikų sąjungos formavimą. Sovietų socialistų federaciją jis laikė priimtiniausia daugianacionalinei valstybei valdymo forma.
NACIONALINIS LIBERALIZMAS ILIČIUS
>1922 m. spalio 5–6 d. RKP(b) CK plenumas priėmė V. I. planą kaip pradinį variantą. Lenino, tačiau tai neprisidėjo prie partijos kovos nacionalinės politikos klausimais pabaigos. Nors „autonomizavimo“ projektas buvo atmestas, jį vis tiek palaikė keletas vadovaujančių pareigūnų tiek centre, tiek vietoje. I.V. Stalinas ir L.B. Kamenevas buvo raginamas parodyti tvirtumą prieš „nacionalinį Iljičiaus liberalizmą“ ir iš tikrųjų palikti ankstesnį variantą.
Tuo pačiu metu respublikose stiprėja separatistinės tendencijos, pasireiškusios vadinamuoju „Gruzijos incidentu“, kai Gruzijos partijos lyderiai pareikalavo ją įtraukti į būsimą valstybę kaip nepriklausomą respubliką, o ne kaip dalį. Užkaukazės federacija. Atsakydamas į tai, Užkaukazės regiono komiteto vadovas G.K. Ordžonikidzė įsiuto ir pavadino juos „šovinistiniu puviniu“, o kai vienas iš Gruzijos komunistų partijos Centro komiteto narių pavadino jį „Stalino asilu“, pastarąjį taip pat stipriai sumušė. Kaip protesto prieš Maskvos spaudimą ženklą atsistatydino visas Gruzijos komunistų partijos Centrinis komitetas.
Komisija, kuriai pirmininkavo F.E. Dzeržinskis, sukurtas Maskvoje šiam „įvykiui“ ištirti, pateisino G.K. Ordžonikidze ir pasmerkė Gruzijos centrinį komitetą. Toks sprendimas papiktino V.I. Leninas. Čia reikia priminti, kad 1922 metų spalį po ligos, nors ir pradėjo dirbti, dėl sveikatos negalėjo visiškai kontroliuoti situacijos. SSRS susikūrimo dieną, prikaustytas prie lovos, jis padiktuoja savo laišką „Tautybės ar autonomijos klausimu“, kuris prasideda žodžiais: „Atrodo, esu labai kaltas prieš Rusijos darbininkus, kad nesikišau energingai ir nesikišau. pakankamai aštriai į liūdnai pagarsėjusį autonomijos klausimą, kuris, atrodo, oficialiai vadinamas sovietų socialistinių respublikų sąjungos klausimu.
SĄJUNGOS SUTARTIS (VIENA SĄJUNGA VIETOJE KETURIŲ RESPUBLIKŲ)
>SUTARTIS DĖL SOVIETINIŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ SĄJUNGOS SUDĖJIMO
Rusijos Socialistinė Federacinė Sovietų Respublika (RSFSR), Ukrainos Socialistinė Sovietų Respublika (SSRS), Baltarusijos Socialistinė Sovietų Respublika (BSSR) ir Užkaukazės Socialistinė Federacinė Sovietų Respublika (ZSSR – Gruzija, Azerbaidžanas ir Armėnija) sudaro šią Sąjungos sutartį dėl susijungimo į viena sąjunginė valstybė - "Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga" ...
1. Sovietų socialistinių respublikų sąjungos, atstovaujamos aukščiausių jos organų, jurisdikcijai priklauso:
a) atstovavimas Sąjungai tarptautiniuose santykiuose;
b) Sąjungos išorės sienų keitimas;
c) sutarčių dėl naujų respublikų priėmimo į Sąjungą sudarymas;
d) karo paskelbimas ir taikos sudarymas;
e) išorės vyriausybės paskolų sudarymas;
f) tarptautinių sutarčių ratifikavimas;
g) užsienio ir vidaus prekybos sistemų sukūrimas;
h) visos Sąjungos krašto ūkio pagrindų ir bendrojo plano nustatymas bei koncesijos sutarčių sudarymas;
i) transporto ir pašto bei telegrafo verslo reguliavimas;
j) Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų organizavimo pagrindų sukūrimas;
k) Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos vieningo valstybės biudžeto tvirtinimas, pinigų, pinigų ir kredito sistemos, taip pat sąjunginių, respublikinių ir vietinių mokesčių sistemos sukūrimas;
l) bendrųjų žemėtvarkos ir žemės naudojimo, žemės gelmių, miškų ir vandenų naudojimo principų nustatymas visoje Sąjungos teritorijoje;
m) bendrieji sąjungos teisės aktai dėl perkėlimo;
o) teismų sistemos ir teisminio proceso bei civilinių ir baudžiamųjų sąjungų teisės aktų sukūrimas;
o) pagrindinių darbo įstatymų nustatymas;
p) bendrųjų visuomenės švietimo principų nustatymas;
c) bendrųjų priemonių visuomenės sveikatos apsaugos srityje nustatymas;
r) svorių ir matų sistemos sukūrimas;
s) visos Sąjungos statistikos organizavimas;
t) pagrindiniai teisės aktai sąjungos pilietybės srityje, susiję su užsieniečių teisėmis;
x) bendrosios amnestijos teisė;
v) Sąjungos sutartį pažeidžiančių sovietų, Centrinių vykdomųjų komitetų ir sąjunginių respublikų liaudies komisarų tarybų suvažiavimų nutarimų panaikinimas.
2. Aukščiausia Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos valdžia yra Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Tarybų Suvažiavimas, o laikotarpiais tarp suvažiavimų - Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Centrinis vykdomasis komitetas.
3. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos tarybų suvažiavimą sudaro 1 deputatas iš 25 000 rinkėjų ir provincijų tarybų suvažiavimų atstovai – 1 deputatas 125 000 gyventojų.
4. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos tarybų suvažiavimo delegatai renkami provincijos tarybų suvažiavimuose.
…11. Sąjungos Centrinio vykdomojo komiteto vykdomasis organas yra Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Liaudies komisarų taryba (Sąjungos Sovnarkom), renkama Sąjungos vyriausiojo vykdomojo komiteto pastarojo kadencijai, susidedanti iš. iš:
Sąjungos Liaudies komisarų tarybos pirmininkas,
pirmininko pavaduotojai,
Užsienio reikalų liaudies komisaras,
karinių ir jūrų reikalų liaudies komisaras,
Užsienio prekybos liaudies komisaras,
Geležinkelių liaudies komisaras,
Pašto ir telegrafo liaudies komisaras,
Darbininkų ir valstiečių inspekcijos liaudies komisaras.
Aukščiausiosios Tautos ūkio tarybos pirmininkas,
Darbo liaudies komisaras,
Maisto liaudies komisaras,
Finansų liaudies komisaras.
…13. Sovietų socialistinių respublikų sąjungos Liaudies komisarų tarybos nutarimai ir nutarimai yra privalomi visoms sąjunginėms respublikoms ir tiesiogiai vykdomi visoje Sąjungos teritorijoje.
…22. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga turi savo vėliavą, herbą ir valstybės antspaudą.
23. Sovietų socialistinių respublikų sąjungos sostinė yra Maskvos miestas.
…26. Kiekviena iš sąjunginių respublikų pasilieka teisę laisvai atsiskirti nuo Sąjungos.
Sovietų kongresai dokumentuose. 1917-1936 m. III t. M., 1960 m
1917 m., naktį iš spalio 26 į 27 d. Antrasis visos Rusijos sovietų kongresas buvo išrinktas sovietų vyriausybės vadovu - Liaudies komisarų tarybos pirmininku.
1918 m., liepos pradžia. V visos Rusijos sovietų kongresas priima RSFSR konstituciją, kurioje patikslintas Liaudies komisarų tarybos pirmininko posto, kurį užima V. I., statusas. lapkričio 30 d. Visos Rusijos Centrinio darbininkų, kareivių ir valstiečių deputatų vykdomojo komiteto plenariniame posėdyje patvirtinama Darbininkų ir valstiečių gynybos taryba, kuriai suteikiamos visos teisės sutelkti šalies pajėgas ir išteklius. jo gynyba. V.I.Leninas patvirtintas Tarybos pirmininku.
1920 m., balandžio mėn. Darbininkų ir valstiečių gynybos taryba paverčiama RSFSR Darbo ir gynybos taryba (STO), kuriai pirmininkauja V. I. Leninas.
1923 m., liepos 6 d. Centrinio vykdomojo komiteto sesija išrenka V.I.Leniną SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininku. liepos 7 d. Visos Rusijos RSFSR centrinio vykdomojo komiteto sesija išrenka V.I.Leniną RSFSR Liaudies komisarų tarybos pirmininku. liepos 17 d. Darbo ir gynybos taryba yra sukurta prie SSRS liaudies komisarų tarybos, kuriai pirmininkauja V. I. Leninas.
SSRS kūrimas, daugelio istorikų nuomone, buvo gana skausmingas. Šalis neseniai baigė pilietinį karą, kurio pasekmės buvo gana skaudžios. Vieningos administracinės-teritorinės struktūros formavimo klausimas tapo labai aštrus.
Tuo metu RSFSR užėmė apie 92% visos valstybės teritorijos. Vėliau šios teritorijos gyventojai sudarė apie 70% SSRS. Likusius aštuonis procentus ploto užėmė Baltarusijos, Ukrainos respublikos, taip pat Užkaukazės federacija, 1922 metais sujungusi Armėniją, Gruziją ir Azerbaidžaną. Be to, valstybės rytuose buvo suformuota jos administracija iš Čitos. Tuo metu buvo dvi respublikos: Buchara ir Chorezmas.
SSRS kūrimo prielaidos
Šalis labai nukentėjo nuo pasekmių, sukūrus SSRS, būtų buvę galima sukaupti ir nukreipti turimus išteklius valstybės atkūrimui. Tai savo ruožtu prisidėtų prie ekonomikos, tautinių ir kultūrinių santykių plėtros. Be to, SSRS sukūrimas leistų pradėti atsikratyti daugelio respublikų vystymosi trūkumų. Reikia atsižvelgti į tai, kad valstybės teritorija buvo apsupta skirtingų šalių, dažnai priešiškų. Šis faktas turėjo didelės įtakos respublikų vienijimuisi.
SSRS kūrimo istorija
Siekiant sutelkti išteklius ir sustiprinti valdymo mechanizmo centralizaciją pilietinio karo metu, 1919 m. birželį Ukraina, RSFSR ir Baltarusija susijungė į sąjungą. Taip atsirado galimybė suvienyti visas ginkluotąsias pajėgas ir įvesti centralizuotą vadovavimą. Tuo pačiu metu kiekvienos respublikos delegatai buvo atstovaujami valdžios organuose.
Kartu šių respublikų susijungimo į sąjungą sutartis numatė atskiras respublikines transporto, finansų ir pramonės šakas perjungti atitinkamiems liaudies komisariatams. Naujas valstybės darinys įėjo į istoriją pavadinimu „sutartinė federacija“. Šios asociacijos ypatumas buvo tas, kad Rusijos valdymo organai pradėjo veikti kaip vieninteliai aukščiausios valdžios atstovai, o respublikinės komunistų partijos buvo įtrauktos į RKP(b) kaip tik regioninės partinės organizacijos.
Netrukus tarp Maskvos valdymo centro ir respublikų prasidėjo nesutarimai. Dėl susivienijimo iš pastarųjų buvo atimta galimybė savarankiškai priimti sprendimus. Kartu buvo oficialiai paskelbta respublikų nepriklausomybė valdymo sektoriuje.
Konflikto atsiradimo ir vystymosi prielaidos buvo neaiškios centrinės ir respublikos galių ribos. Be to, sabotažą dažnai išprovokavo centrinės valdžios priimti ir respublikinės valdžios nesuprantami sprendimai ekonominėje srityje.
Dėl to, siekiant kardinaliai pakeisti situaciją, buvo sukurta komisija, kurioje dalyvavo respublikų atstovai. Jos pirmininku tapo Kuibyševas. Stalinui buvo patikėta parengti respublikų autonomijos projektą.
Iki 22 metų vidurio susiformavo šešios respublikos: Rusijos, Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Ukrainos. 1922 m. gegužę buvo sudaryta komisija „Ukrainos ir Rusijos santykiams išsiaiškinti“. Vėliau šis klausimas buvo svarstomas kitų respublikų atžvilgiu.
SSRS sukūrimas, pasak daugelio tyrinėtojų, turėjo teigiamos įtakos įvairių gyvenimo sferų (sveikatos apsaugos, kultūros, švietimo ir kitų) raidai. Naujoji valstybė sujungė apie 185 tautybes ir tautybes. Vienijimosi į daugiatautę valstybę procesas neprieštaravo šalies teritorijoje gyvenančių tautų interesams. Konsolidacija leido jaunajai valdžiai užimti vieną iš pirmaujančių vietų pasaulinėje geopolitinėje erdvėje.
Rusai ilgai įsisavina, bet greitai keliauja
Winstonas Churchillis
SSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga), ši valstybingumo forma pakeitė Rusijos imperiją. Šalį pradėjo valdyti proletariatas, kuris šią teisę pasiekė įvykdęs Spalio revoliuciją, kuri buvo ne kas kita, kaip ginkluotas perversmas šalies viduje, paskendusioje savo vidaus ir išorės problemose. Nikolajus 2 suvaidino svarbų vaidmenį šioje situacijoje, kuris iš tikrųjų privedė šalį į žlugimo būseną.
Šalies švietimas
>SSRS susikūrimas pagal naująjį stilių įvyko 1917 m. lapkričio 7 d. Būtent šią dieną įvyko Spalio revoliucija, kuri nuvertė Laikinąją vyriausybę ir Vasario revoliucijos vaisius, skelbdama šūkį, kad valdžia turi priklausyti darbininkams. Taip susikūrė SSRS – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Labai sunku vienareikšmiškai įvertinti sovietinį Rusijos istorijos laikotarpį, nes jis buvo labai prieštaringas. Be jokios abejonės, galime pasakyti, kad šiuo metu buvo ir teigiamų, ir neigiamų aspektų.
Sostinės
>Iš pradžių SSRS sostinė buvo Petrogradas, kur iš tikrųjų įvyko revoliucija, atvedusi į valdžią bolševikus. Iš pradžių nebuvo kalbama apie sostinės perkėlimą, nes naujoji valdžia buvo per silpna, tačiau vėliau toks sprendimas buvo priimtas. Dėl to Sovietų socialistinių respublikų sąjungos sostinė buvo perkelta į Maskvą. Tai gana simboliška, nes imperijos sukūrimą sąlygojo sostinės perkėlimas į Petrogradą iš Maskvos.
Sostinės perkėlimo į Maskvą faktas šiandien siejamas su ekonomika, politika, simbolika ir daug daugiau. Tiesą sakant, viskas yra daug paprasčiau. Perkeldami sostinę, bolševikai išgelbėjo save nuo kitų pretendentų į valdžią pilietinio karo sąlygomis.
Šalies lyderiai
>SSRS galios ir klestėjimo pagrindai yra susiję su tuo, kad šalyje buvo santykinis vadovavimo stabilumas. Egzistavo aiški, vieninga partinė linija, ilgą laiką valstybės vadove buvę lyderiai. Įdomu tai, kad kuo arčiau šalis artėjo prie žlugimo, tuo dažniau keitėsi generaliniai sekretoriai. Devintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo šuolis: Andropovas, Ustinovas, Černenka, Gorbačiovas - šalis neturėjo laiko priprasti prie vieno lyderio, kol jo vietoje atsirado kitas.
Bendras lyderių sąrašas yra toks:
- Leninas. Pasaulio proletariato lyderis. Vienas iš Spalio revoliucijos ideologinių įkvėpėjų ir įgyvendintojų. Padėjo valstybės pamatus.
- Stalinas. Viena prieštaringiausių istorinių asmenybių. Su visu negatyvumu, kurį liberalioji spauda lieja į šį žmogų, faktas yra tas, kad Stalinas pakėlė pramonę nuo kelių, Stalinas paruošė SSRS karui, Stalinas pradėjo aktyviai plėtoti socialistinę valstybę.
- Chruščiovas. Jis įgavo valdžią po Stalino nužudymo, išplėtojo šalį ir sugebėjo tinkamai pasipriešinti JAV Šaltojo karo metu.
- Brežnevas. Jo valdymo era vadinama sąstingio era. Daug kas tai klaidingai sieja su ekonomika, tačiau ten nebuvo stagnacijos – visi rodikliai augo. Partijoje buvo sąstingis, kuri iri.
- Andropovas, Černenka. Jie tikrai nieko nedarė, stūmė šalį į žlugimą.
- Gorbačiovas. Pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas. Šiandien visi kaltina jį dėl Sovietų Sąjungos žlugimo, tačiau pagrindinė jo kaltė buvo ta, kad jis bijojo imtis aktyvių veiksmų prieš Jelciną ir jo šalininkus, kurie iš tikrųjų surengė sąmokslą ir perversmą.
Kitas įdomus faktas yra tai, kad geriausi valdovai buvo tie, kurie išgyveno revoliucijos ir karo laikus. Tas pats pasakytina ir apie partijų lyderius. Šie žmonės suprato socialistinės valstybės kainą, jos egzistavimo reikšmę ir sudėtingumą. Kai tik į valdžią atėjo žmonės, nematę karo, tuo labiau revoliucijos, viskas subyrėjo į šipulius.
Formavimas ir pasiekimai
>Sovietų socialistinių respublikų sąjunga pradėjo kurtis nuo raudonojo teroro. Tai liūdnas Rusijos istorijos puslapis, bolševikai, kurie siekė sustiprinti savo galią, nužudė daugybę žmonių. Bolševikų partijos lyderiai, supratę, kad valdžią gali išlaikyti tik jėga, išžudė visus, kurie kaip nors galėjo trukdyti formuotis naujam režimui. Piktina tai, kad bolševikai, kaip pirmieji liaudies komisarai ir liaudies policija, t.y. tie žmonės, kurie turėjo palaikyti tvarką, buvo verbuojami iš vagių, žudikų, benamių ir kt. Žodžiu, visi tie, kurie Rusijos imperijoje buvo nemėgstami ir visaip stengėsi atkeršyti visiems, kurie kažkaip su ja susiję. Šių žiaurumų apogėjus buvo karališkosios šeimos nužudymas.
Sukūrus naują sistemą, SSRS vadovavo iki 1924 m Leninas V.I., gavo naują vadovą. Jis tapo Josifas Stalinas. Jo kontrolė tapo įmanoma po to, kai laimėjo kovą dėl valdžios Trockis. Stalino valdymo laikais pramonė ir žemės ūkis pradėjo vystytis milžinišku tempu. Žinodamas apie augančią hitlerinės Vokietijos galią, Stalinas didelį dėmesį skyrė šalies gynybos komplekso plėtrai. Laikotarpiu nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. Sovietų socialistinių respublikų sąjunga įsivėlė į kruviną karą su Vokietija, iš kurio iškovojo pergalę. Didysis Tėvynės karas sovietų valstybei kainavo milijonus gyvybių, tačiau tai buvo vienintelis būdas išsaugoti šalies laisvę ir nepriklausomybę. Pokario metai šaliai buvo sunkūs: badas, skurdas ir klestintis banditizmas. Stalinas griežta ranka įvedė tvarką šalyje.
Tarptautinė situacija
>Po Stalino mirties ir iki SSRS žlugimo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga vystėsi dinamiškai, įveikdama daugybę sunkumų ir kliūčių. SSRS JAV įtraukė į ginklavimosi varžybas, kurios tęsiasi iki šiol. Būtent ši rasė galėjo tapti lemtinga visai žmonijai, nes dėl to abi šalys nuolat konfrontavo. Šis istorijos laikotarpis buvo vadinamas Šaltuoju karu. Tik abiejų šalių vadovybės apdairumas sugebėjo apsaugoti planetą nuo naujo karo. Ir šis karas, atsižvelgiant į tai, kad abi tautos tuo metu jau buvo branduolinės, galėjo tapti lemtingu visam pasauliui.
Šalies kosminė programa išsiskiria iš visos SSRS raidos. Tai buvo sovietų pilietis, kuris pirmasis išskrido į kosmosą. Jis buvo Jurijus Aleksejevičius Gagarinas. JAV į šį pilotuojamą skrydį į kosmosą atsakė pirmuoju pilotuojamu skrydžiu į Mėnulį. Tačiau sovietų skrydis į kosmosą, skirtingai nei amerikiečių skrydis į Mėnulį, nekelia tiek daug klausimų, o ekspertams nekyla abejonių, kad šis skrydis tikrai įvyko.
Šalies gyventojų skaičius
>Kiekvieną dešimtmetį sovietinė šalis rodė gyventojų skaičiaus augimą. Ir tai nepaisant daugelio milijonų dolerių aukų per Antrąjį pasaulinį karą. Gistamumo didinimo raktas buvo valstybės socialinės garantijos. Žemiau esančioje diagramoje pateikiami duomenys apie SSRS gyventojų skaičių apskritai ir konkrečiai RSFSR.
Taip pat turėtumėte atkreipti dėmesį į miesto plėtros dinamiką. Sovietų Sąjunga virto pramonine šalimi, kurios gyventojai pamažu kėlėsi iš kaimų į miestus.
Iki SSRS susikūrimo Rusijoje buvo 2 miestai, kuriuose gyveno virš milijono gyventojų (Maskva ir Sankt Peterburgas). Kai šalis žlugo, tokių miestų jau buvo 12: Maskva, Leningradas Novosibirskas, Jekaterinburgas, Nižnij Novgorodas, Samara, Omskas, Kazanė, Čeliabinskas, Rostovas prie Dono, Ufa ir Permė. Sąjunginėse respublikose buvo ir milijono gyventojų turintys miestai: Kijevas, Taškentas, Baku, Charkovas, Tbilisis, Jerevanas, Dnepropetrovskas, Odesa, Doneckas.
SSRS žemėlapis
>Sovietų socialistinių respublikų sąjunga žlugo 1991 m., kai Baltajame miške sovietinių respublikų vadovai paskelbė atsiskiriantys nuo SSRS. Taip visos respublikos įgijo nepriklausomybę ir autonomiją. Į sovietų žmonių nuomonę nebuvo atsižvelgta. Referendumas, įvykęs prieš pat SSRS žlugimą, parodė, kad didžioji dauguma žmonių paskelbė, kad Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga turi būti išsaugota. Saujelė žmonių, vadovaujami TSKP CK pirmininko M. S. Gorbačiovo, sprendė šalies ir žmonių likimą. Būtent šis sprendimas pasinėrė Rusiją į atšiaurią „devintojo dešimtmečio“ tikrovę. Taip gimė Rusijos Federacija. Žemiau yra Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos žemėlapis.
Ekonomika
>SSRS ekonomika buvo unikali. Pirmą kartą pasauliui buvo parodyta sistema, kurioje dėmesys buvo skiriamas ne pelnui, o viešosioms gėrybėms ir darbuotojų skatinimui. Apskritai Sovietų Sąjungos ekonomiką galima suskirstyti į 3 etapus:
- Prieš Staliną. Mes čia nekalbame apie jokią ekonomiką – revoliucija šalyje ką tik užgeso, vyksta karas. Apie ekonominę plėtrą niekas rimtai negalvojo, bolševikai turėjo valdžią.
- Stalino ekonominis modelis. Stalinas įgyvendino unikalią ekonomikos idėją, kuri leido pakelti SSRS į pirmaujančių pasaulio šalių lygį. Jo požiūrio esmė yra bendras darbas ir teisinga „lėšų paskirstymo piramidė“. Teisingas lėšų paskirstymas yra tada, kai darbuotojai gauna ne mažiau nei vadovai. Be to, atlyginimo pagrindas buvo priedai už pasiektus rezultatus ir priedai už naujoves. Tokių priedų esmė tokia: 90% gaudavo pats darbuotojas, o 10% pasiskirstė kolektyvui, dirbtuvėms, vadovams. Tačiau pagrindinius pinigus gavo pats darbininkas. Todėl ir kilo noras dirbti.
- Po Stalino. Po Stalino mirties Chruščiovas apvertė ekonomikos piramidę, po kurios prasidėjo nuosmukis ir laipsniškas augimo tempų mažėjimas. Chruščiovo laikais ir po jo susiformavo kone kapitalistinis modelis, kai vadovai gaudavo daug daugiau darbuotojų, ypač premijų pavidalu. Dabar premijos buvo skirstomos kitaip: 90% viršininkui ir 10% visiems kitiems.
Sovietinė ekonomika unikali tuo, kad prieš karą ji sugebėjo iš tikrųjų pakilti iš pelenų po pilietinio karo ir revoliucijos, ir tai įvyko vos per 10-12 metų. Todėl kai šiandien įvairių šalių ekonomistai ir žurnalistai tvirtina, kad per vieną rinkimų kadenciją (5 metus) ekonomikos pakeisti neįmanoma, jie tiesiog nežino istorijos. Du Stalino penkerių metų planai pavertė SSRS modernia galia, turėjusia pagrindą vystytis. Be to, viso to pagrindas buvo padėtas per 2–3 pirmojo penkerių metų plano metus.
Taip pat siūlau pažvelgti į žemiau esančią diagramą, kurioje pateikiami duomenys apie vidutinį metinį ekonomikos augimą procentais. Viskas, apie ką kalbėjome aukščiau, atsispindi šioje diagramoje.
sąjunginės respublikos
>Naują šalies raidos laikotarpį lėmė tai, kad vienos SSRS valstybės rėmuose egzistavo kelios respublikos. Taigi Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą sudarė tokia sudėtis: Rusijos TSR, Ukrainos TSR, Baltarusijos TSR, Moldavijos TSR, Uzbekistano TSR, Kazachstano TSR, Gruzijos TSR, Azerbaidžano TSR, Lietuvos TSR, Latvijos TSR, Kirgizijos TSR, Tadžikijos TSR, Armėnijos SSR, Turkmėnijos SSR SSR, Estijos TSR.
Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos istorija– valstybė, gyvavusi 1922–1991 metais Europoje ir Azijoje. SSRS užėmė 1/6 apgyvendintos sausumos ir buvo didžiausia valstybė pasaulyje pagal plotą anksčiau Rusijos imperijos okupuotoje teritorijoje be Suomijos, dalies Lenkijos karalystės ir kai kurių kitų teritorijų, bet su Galicija, Užkarpatija, dalimi Prūsija, Šiaurės Bukovina, Pietų Sachalinas ir Kurilų salos.
Fonas
>Vasario revoliucija
>„Imperinės Rusijos irimas prasidėjo seniai. Iki revoliucijos senasis režimas buvo visiškai subyrėjęs, išsekęs ir išsekęs. Karas užbaigė skilimo procesą. Net negalima sakyti, kad Vasario revoliucija nuvertė monarchiją Rusijoje, pati monarchija žlugo, niekas jos neapgynė... Ilgai Lenino ruoštas bolševizmas pasirodė vienintelė jėga, kuri, viena vertus, galėjo užbaigti. seno skaidymas ir, kita vertus, organizuoti naują.“ (Nikolajus Berdiajevas).
Spalio revoliucija
>Po 1917 m. vasario revoliucijos naujoji revoliucinė Laikinoji vyriausybė nesugebėjo atkurti šalyje tvarkos, dėl to didėjo politinis chaosas, dėl kurio valdžią Rusijoje užgrobė bolševikų partija, vadovaujama Vladimiro Lenino. sąjunga su kairiaisiais socialistiniais revoliucionieriais ir anarchistais (1917 m. spalio mėn. revoliucija). Darbininkų, karių ir valstiečių deputatų tarybos buvo paskelbtos aukščiausia valdžios institucija. Vykdomąją valdžią vykdė liaudies komisarai. Sovietų valdžios reformas daugiausia sudarė karo užbaigimas (Dekretas dėl taikos) ir žemės savininkų žemių perdavimas valstiečiams (Dekretas dėl žemės).
Pilietinis karas
>Steigiamojo Seimo iširimas ir revoliucinio judėjimo skilimas sukėlė pilietinį karą, kuriame 1918–1922 m. bolševikų priešininkai („baltieji“) kovojo su savo šalininkais („raudonaisiais“). Nesulaukęs plataus palaikymo, baltųjų judėjimas pralaimėjo karą. Šalyje įsitvirtino Rusijos komunistų partijos (bolševikų) politinė valdžia, kuri palaipsniui susiliejo su centralizuotu valstybės aparatu.
Per revoliuciją ir pilietinį karą Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos teritorijas užkariavo nepriklausomybę atkūrusi Lenkija. Besarabiją aneksavo Rumunija. Karso regioną užkariavo Turkija. Nepriklausomos valstybės (Suomija, Latvija, Lietuva, Estija) susikūrė Suomijos, Kovno, Vilniaus, Suvalkų, Livonijos, Estijos ir Kuršo gubernijų, anksčiau buvusių Rusijos dalimi, teritorijose.
SSRS 1922-1953 m
>SSRS švietimas
>1922 m. gruodžio 30 d. RSFSR kartu su Ukraina (Ukrainos TSR), Baltarusija (BSSR) ir Užkaukazės respublikomis (ZSFSR) įkūrė Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą (SSRS).
Kova dėl valdžios partijoje
>Visus valdžios organus SSRS kontroliavo komunistų partija (iki 1925 m. ji vadinosi RKP (b), 1925-1952 m. - TSKP (b), nuo 1952 m. - TSKP). Aukščiausias partijos organas buvo CK (Centro komitetas). Nuolatiniai CK organai buvo Politbiuras (nuo 1952 m. – TSKP CK prezidiumas), Organizacinis biuras (egzistavo iki 1952 m.) ir Sekretoriatas. Svarbiausias iš jų buvo Politbiuras. Jo sprendimai buvo suvokiami kaip privalomi visiems partijos ir valdžios organams.
Šiuo atžvilgiu valdžios šalyje klausimas buvo sumažintas iki politinio biuro kontrolės. Visi politinio biuro nariai formaliai buvo lygūs, tačiau iki 1924 m. autoritetingiausias iš jų buvo V. I. Leninas, pirmininkavęs Politbiuro posėdžiams. Tačiau nuo 1922 m. iki mirties 1924 m. Leninas sunkiai sirgo ir, kaip taisyklė, negalėjo dalyvauti politinio biuro darbe.
1922 m. pabaigoje RKP Centro komitetą sudarė 6 žmonės - I. V., Trockis, L. B ir M. P. Tomskis. Nuo 1922 m. iki 1925 m. gruodžio Politbiuro posėdžiams paprastai pirmininkavo L. B. Kamenevas.
Stalinas, Zinovjevas ir Kamenevas suorganizavo „trojką“, paremtą opozicija Trockiui, į kurį jie neigiamai žiūrėjo nuo pilietinio karo laikų (trintis tarp Trockio ir Stalino prasidėjo dėl Caricyno gynybos, o tarp Trockio ir Zinovjevo – dėl Petrogrado gynybos). Kamenevas palaikė beveik viską Zinovjevas). Tomskis, būdamas profesinių sąjungų lyderis, nuo vadinamųjų laikų turėjo neigiamą požiūrį į Trockį. „diskusijos apie profesines sąjungas“.
Trockis pradėjo priešintis. 1923 m. spalį jis išsiuntė laišką Centro komitetui ir Centrinei kontrolės komisijai (Centrinei kontrolės komisijai), reikalaudamas stiprinti demokratiją partijoje. Tuo pat metu jo šalininkai išsiuntė vadinamąjį politinį biurą. „46-ųjų pareiškimas“. Tada trejetas parodė savo galią, daugiausia naudodamas Stalino vadovaujamo CK aparato išteklius (CK aparatas galėjo turėti įtakos kandidatų į delegatus į partijos suvažiavimus ir konferencijas atranką). XIII RKP(b) konferencijoje Trockio šalininkai buvo pasmerkti. Stalino įtaka labai išaugo.
1924 metų sausio 21 dieną Leninas mirė. Trejetas susivienijo su Bucharinu, A. I. Rykovu, Tomskiu ir V. V. Kuibyševu, sudarydami vadinamąjį Politbiurą (kurio narys buvo Rykovas, o kandidatas į Kuibyševas). "septyni". Vėliau, 1924 m. rugpjūčio mėn. plenume, šie „septynetukai“ netgi tapo oficialia institucija, nors ir slapta ir nestatutinė.
XIII RKP (b) kongresas Stalinui pasirodė sunkus. Prieš prasidedant kongresui, Lenino našlė N. K. Krupskaja įteikė „Laišką Kongresui“. Apie tai paskelbta Seniūnų tarybos (nestatutinės institucijos, susidedančios iš CK narių ir vietos partinių organizacijų vadovų) posėdyje. Šiame susitikime Stalinas pirmą kartą paskelbė apie atsistatydinimą. Kamenevas pasiūlė klausimą išspręsti balsuojant. Dauguma pasisakė už Stalino palikimą generaliniu sekretoriumi, tik Trockio šalininkai balsavo prieš. Tada buvo balsuota dėl pasiūlymo, kad dokumentas būtų skaitomas uždaruose atskirų delegacijų posėdžiuose, o niekas neturėjo teisės užsirašyti, o „Testamentu“ negalima remtis kongreso posėdžiuose. Taigi „Laiškas Kongresui“ suvažiavimo medžiagoje net nebuvo paminėtas. Pirmą kartą tai paskelbė N. S. Chruščiovas 1956 m. TSKP XX suvažiavime. Vėliau šiuo faktu opozicija pasinaudojo Stalinui ir partijai kritikuoti (buvo teigiama, kad CK „paslėpė“ Lenino „testamentą“). Pats Stalinas (susijusius su šiuo laišku, kuris kelis kartus kėlė klausimą dėl atsistatydinimo prieš CK plenumą) šiuos kaltinimus atmetė. Praėjus vos dviem savaitėms po kongreso, kuriame būsimos Stalino aukos Zinovjevas ir Kamenevas panaudojo visą savo įtaką, kad išlaikytų jį savo poste, Stalinas apšaudė savo sąjungininkus. Pirma, jis pasinaudojo rašybos klaida („NEPman“ vietoj „NEP“ Kamenevo citatoje iš Lenino:
Tame pačiame pranešime Stalinas apkaltino Zinovjevą, jo neįvardydamas, XII suvažiavime iškeltu „partijos diktatūros“ principu, o ši tezė buvo įrašyta suvažiavimo nutarime ir už ją balsavo pats Stalinas. Pagrindiniai Stalino sąjungininkai „septyneje“ buvo Bucharinas ir Rykovas.
1925 m. spalį Politbiure atsirado naujas skilimas, kai Zinovjevas, Kamenevas, G. Ja Sokolnikovas ir Krupskaja pateikė dokumentą, kuriame kritikuojama partijos linija „kairiuoju“ požiūriu. (Zinovjevas vadovavo Leningrado komunistams, Kamenevas – Maskvos, o didžiųjų miestų darbininkų klasėje, kuri gyveno prasčiau nei prieš Pirmąjį pasaulinį karą, buvo didelis nepasitenkinimas žemais atlyginimais ir augančiomis žemės ūkio produkcijos kainomis, o tai lėmė spaudimo valstiečiams ir ypač kulakams reikalavimas). Septynetas išsiskyrė. Tuo metu Stalinas pradėjo vienytis su „dešiniaisiais“ Bucharinu-Rykovu-Tomskiu, kuris išreiškė visų pirma valstiečių interesus. Vidinėje partinėje kovoje, prasidėjusioje tarp „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“, jis aprūpino juos partinio aparato jėgomis, o jie (būtent Bucharinas) veikė kaip teoretikai. XIV kongrese buvo pasmerkta Zinovjevo ir Kamenevo „naujoji opozicija“.
Iki to laiko buvo susiformavusi socializmo pergalės vienoje šalyje teorija. Šį požiūrį išplėtojo Stalinas brošiūroje „Apie leninizmo klausimus“ (1926) ir Bucharinas. Jie padalijo socializmo pergalės klausimą į dvi dalis – klausimą apie visišką socializmo pergalę, tai yra, galimybę sukurti socializmą ir visišką negalėjimą atkurti kapitalizmo vidinėmis jėgomis, ir galutinės pergalės klausimą, yra, atkūrimo neįmanoma dėl Vakarų valstybių įsikišimo, kuri būtų pašalinta tik Vakaruose sukūrus revoliuciją.
Trockis, kuris netikėjo socializmu vienoje šalyje, prisijungė prie Zinovjevo ir Kamenevo. Vadinamasis „Vieninga opozicija“. Jis buvo galutinai nugalėtas po Trockio šalininkų surengtos demonstracijos 1927 m. lapkričio 7 d. Leningrade.
1925–1929 metais politinio biuro kontrolė buvo palaipsniui sutelkta I. V. Stalino, kuris 1922–1934 m. buvo partijos centrinio komiteto generalinis sekretorius, rankose. 1929 metais Stalinas atsikratė ir naujų bendražygių: Kominterno pirmininko Bucharino, Liaudies komisarų tarybos pirmininko Rykovo ir profesinių sąjungų vadovo Tomskio. Taigi Stalinas pašalino iš politinės kovos visus, kurie, jo nuomone, galėjo mesti iššūkį jo vadovybei šalyje, todėl šiuo laikotarpiu galime kalbėti apie Stalino diktatūros pradžią.
Naujoji ekonominė politika
>1922-1929 metais valstybė įgyvendino Naująją ekonominę politiką (NEP), ekonomika tapo daugiastruktūrine. Po Lenino mirties sustiprėjo vidaus politinė kova. Josifas Stalinas ateina į valdžią, įtvirtina asmeninę diktatūrą ir sunaikina visus savo politinius varžovus.
Perėjus prie NEP, buvo duotas postūmis verslumo plėtrai. Tačiau verslo laisvė buvo leidžiama tik iki tam tikros ribos. Pramonėje privatūs verslininkai daugiausia apsiribojo plataus vartojimo prekių gamyba, tam tikrų rūšių žaliavų gavyba ir perdirbimu, paprastų įrankių gamyba; prekyboje - tarpininkavimas tarp smulkiųjų gamintojų ir privačios pramonės prekių pardavimo; transporte - organizuojant vietinį smulkių siuntų pervežimą.
Siekdama užkirsti kelią privataus kapitalo koncentracijai, valstybė panaudojo tokį įrankį kaip mokesčiai. 1924/1925 verslo metais mokesčiai sunaudojo nuo 35 iki 52% visų privačių savininkų pajamų. Pirmaisiais NEP veiklos metais buvo nedaug vidutinių ir didelių privačių pramonės įmonių. 1923/1924 m., kaip dalis visos kvalifikuotos pramonės (tai yra pramonės įmonės, kuriose dirbo ne mažiau kaip 16 darbuotojų su mechaniniu varikliu ir ne mažiau kaip 30 darbuotojų be variklio), privačios įmonės pagamino tik 4,3% produkcijos.
Didžioji dalis šalies gyventojų buvo valstiečiai. Jie nukentėjo dėl valstybės reguliuojamų pramonės ir žemės ūkio prekių kainų santykio disbalanso („kainų žirklių“). Valstiečiai, nepaisant didelio pramonės prekių poreikio, negalėjo jų įsigyti, nes kainos buvo per didelės. Taigi prieš karą valstietis, norėdamas sumokėti plūgo kainą, turėjo parduoti 6 svarus kviečių, o 1923 m. - 24 svarus; šienapjovės kaina per tą patį laikotarpį išaugo nuo 125 svarų grūdų iki 544. 1923 m. sumažėjus svarbiausių grūdinių kultūrų supirkimo kainoms ir pernelyg išaugus pramonės prekių pardavimo kainoms, kilo sunkumų pramoninių prekių pardavimas.
Iki 1924 metų vasario paaiškėjo, kad valstiečiai atsisakė atiduoti grūdus valstybei už sovznakus. 1924 m. vasario 2 d. Antrasis SSRS tarybų suvažiavimas nutarė į apyvartą įvesti stabilią visasąjunginio tipo valiutą. 1924 m. vasario 5 d. SSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų tarybos dekretu paskelbta apie SSRS valstybės iždo banknotų paleidimą. 1924 m. vasario 14 d. „Sovznak“ spausdinimas nutrūko, o kovo 25 d. – išleistas į apyvartą.
Industrializacija
>XIV Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) suvažiavimas 1925 m. pabaigoje paskelbė šalies industrializacijos kursą. Nuo 1926 m. SSRS buvo pradėtos kurti pirmojo penkerių metų plano versijos. SSRS finansų liaudies komisaras G. Ya Sokolnikovas ir kiti jo skyriaus specialistai (su kuriais sutarė ekonomistai N. D. Kondratjevas ir N. P. Makarovas) manė, kad pagrindinė užduotis yra išvystyti žemės ūkį iki aukščiausio lygio. Jų nuomone, tik sustiprėjusio ir „klestinčio“ žemės ūkio, galinčio pakankamai išmaitinti gyventojus, pagrindu gali atsirasti sąlygos plėstis pramonei.
Viename iš SSRS valstybinio plano komiteto specialistų parengtų planų buvo numatyta plėtoti visas pramonės šakas, gaminančias plataus vartojimo prekes ir tas gamybos priemones, kurių poreikis buvo masinio pobūdžio. Šios krypties ekonomistai teigė, kad visur pasaulyje intensyvi pramonės plėtra prasidėjo būtent nuo šių pramonės šakų.
Industrializacija, kuri dėl akivaizdžios būtinybės prasidėjo nuo pagrindinių sunkiosios pramonės šakų kūrimo, dar negalėjo aprūpinti rinkos kaimui reikalingomis prekėmis. Miesto aprūpinimas normalia prekyba buvo sutrikdytas 1924 m. Susidarė užburtas ratas: norint atkurti pusiausvyrą, reikėjo spartinti industrializaciją, tam reikėjo didinti maisto, produkcijos ir darbo jėgos antplūdį iš kaimo, o tam didinti duonos gamybą, didinti. jos prekybą, sukurti kaime sunkiosios pramonės produktų (mašinų) poreikį. Situaciją apsunkino per revoliuciją priešrevoliucinėje Rusijoje sunaikintas prekinės grūdų gamybos pagrindas – stambūs žemės savininkų ūkiai, ir reikėjo projekto sukurti ką nors, kas juos pakeistų.
Stalino tęsiama industrializacijos politika pareikalavo didelių lėšų ir įrangos, gautų eksportuojant kviečius ir kitas prekes į užsienį. Buvo nustatyti dideli planai kolūkiams pristatyti žemės ūkio produkciją valstybei. Staigus valstiečių gyvenimo lygio kritimas ir 1932–33 metų badas, pasak istorikų, buvo šių grūdų supirkimo akcijų rezultatas. Vidutinis kaimo vietovių gyventojų gyvenimo lygis per vėlesnę SSRS istoriją niekada negrįžo į 1929 m.
Pagrindinis klausimas yra industrializacijos metodo pasirinkimas. Diskusija apie tai buvo sunki ir ilga, o jos baigtis nulėmė valstybės ir visuomenės charakterį. Neturėdama, priešingai nei amžiaus pradžioje Rusija, užsienio paskolų kaip svarbaus lėšų šaltinio, SSRS galėjo industrializuotis tik vidinių išteklių sąskaita. Įtakinga grupė (politbiuro narys N. I. Bucharinas, Liaudies komisarų tarybos pirmininkas A. I. Rykovas ir Visos sąjungos centrinės profesinių sąjungų tarybos pirmininkas M. P. Tomskis) gynė „taupų“ laipsniško lėšų kaupimo variantą tęsiant NEP. . L. D. Trockis – priverstinė versija. J. V. Stalinas iš pradžių palaikė Bucharino požiūrį, tačiau 1927 m. pabaigoje Trockis buvo pašalintas iš partijos Centro komiteto, pakeitė savo poziciją į diametraliai priešingą. Tai lėmė lemiamą priverstinės industrializacijos šalininkų pergalę.
1928–1940 m., CŽV skaičiavimais, vidutinis metinis bendrojo nacionalinio produkto augimas SSRS buvo 6,1%, o tai buvo mažesnis nei Japonijoje, buvo panašus į atitinkamą skaičių Vokietijoje ir buvo žymiai didesnis nei augimas SSRS. labiausiai išsivysčiusios kapitalistinės šalys, išgyvenančios „didžiąją depresiją“. Dėl industrializacijos SSRS užėmė pirmąją vietą pagal pramoninę gamybą Europoje ir antrą vietą pasaulyje, aplenkdama Angliją, Vokietiją, Prancūziją ir nusileido tik JAV. SSRS dalis pasaulio pramonės gamyboje siekė beveik 10 proc. Ypač staigus šuolis pasiektas plėtojant metalurgiją, energetiką, staklių gamybą, chemijos pramonę. Tiesą sakant, atsirado visa eilė naujų pramonės šakų: aliuminio, aviacijos, automobilių pramonė, guolių gamyba, traktorių ir cisternų gamyba. Vienas iš svarbiausių industrializacijos rezultatų buvo techninio atsilikimo įveikimas ir SSRS ekonominės nepriklausomybės įtvirtinimas.
Klausimas, kiek šie pasiekimai prisidėjo prie pergalės Didžiajame Tėvynės kare, tebėra diskusijų objektas. Sovietmečiu buvo priimtas požiūris, kad lemiamą vaidmenį vaidina industrializacija ir prieškarinis perginklavimas. Kritikai atkreipia dėmesį, kad iki 1941 m. žiemos pradžios teritorija, kurioje prieš karą gyveno 42% SSRS gyventojų, buvo užimta, iškasama 63% anglies, išlydyta 68% ketaus ir kt. V. Lelčukas rašo, kad „pergalės nepavyko iškovoti galingo potencialo, kuris buvo sukurtas įsibėgėjusios industrializacijos metais, pagalba“. Tačiau skaičiai kalba patys už save. Nepaisant to, kad 1943 m. SSRS pagamino tik 8,5 mln. tonų plieno (palyginti su 18,3 mln. tonų 1940 m.), o Vokietijos pramonė tais metais išlydė daugiau nei 35 mln. Vokietijos invazijos padarytos žalos, SSRS pramonė sugebėjo pagaminti daug daugiau ginklų nei Vokietijos pramonė. 1942 m. SSRS tankų gamyboje aplenkė Vokietiją 3,9 karto, kovinius lėktuvus – 1,9 karto, visų tipų pabūklus – 3,1 karto. Tuo pačiu metu gamybos organizavimas ir technologija greitai pagerėjo: 1944 m. visų rūšių karinės produkcijos savikaina buvo perpus mažesnė, palyginti su 1940 m. Rekordinė karinė gamyba buvo pasiekta dėl to, kad visa nauja pramonė turėjo dvejopą paskirtį. Pramonės žaliavų bazė buvo apdairiai išdėstyta už Uralo ir Sibiro, o okupuotose teritorijose vyravo ikirevoliucinė pramonė. Didelį vaidmenį suvaidino pramonės evakuacija į Uralą, Volgos regioną, Sibirą ir Vidurinę Aziją. Vien per pirmuosius tris karo mėnesius buvo perkelta 1360 didelių (daugiausia karinių) įmonių.
Nepaisant sparčios urbanizacijos, prasidėjusios 1928 m., Stalino gyvenimo pabaigoje didžioji dalis gyventojų vis dar gyveno kaimo vietovėse, toli nuo didelių pramonės centrų. Kita vertus, vienas iš industrializacijos rezultatų buvo partinio ir darbo elito susiformavimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, gyvenimo lygio kitimas per 1928-1952 m. pasižymi šiomis savybėmis (daugiau informacijos rasite toliau):
- Vidutinis pragyvenimo lygis visoje šalyje smarkiai svyravo (ypač susijęs su Pirmuoju penkerių metų planu ir karu), tačiau 1938 ir 1952 metais jis buvo aukštesnis arba beveik toks pat kaip 1928 m.
- Labiausiai pragyvenimo lygis pakilo tarp partinio ir darbo elito.
- Įvairiais vertinimais, didžiosios daugumos kaimo gyventojų (taigi ir daugumos šalies gyventojų) gyvenimo lygis nepagerėjo arba labai pablogėjo.
Stalino taikomi industrializacijos metodai, kolektyvizacija kaime ir privačios prekybos sistemos panaikinimas lėmė ženkliai sumažėjusį vartojimo fondą ir dėl to pragyvenimo lygį visoje šalyje. Spartus miesto gyventojų skaičiaus augimas lėmė būsto padėties pablogėjimą; vėl praėjo „tankėjimo“ laikotarpis, atvykstantys iš kaimų darbininkai buvo apgyvendinti kareivinėse. Iki 1929 m. pabaigos kortelių sistema buvo išplėsta beveik visiems maisto produktams, o vėliau ir pramonės produktams. Tačiau net ir su kortelėmis nebuvo įmanoma gauti reikiamo davinio, o 1931 m. buvo įvesti papildomi „varantai“. Nebuvo įmanoma nusipirkti maisto nestovint didžiulėse eilėse.
Smolensko partinio archyvo duomenimis, 1929 metais Smolenske darbininkas gaudavo 600 g duonos per dieną, šeimos nariai – 300, riebalų – nuo 200 g iki litro augalinio aliejaus per mėnesį, 1 kilogramą cukraus per mėnesį; darbininkas per metus gaudavo 30-36 metrus kalio. Vėliau padėtis (iki 1935 m.) tik pablogėjo. GPU pastebėjo didelį darbuotojų nepasitenkinimą.
Kolektyvizacija
>Nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios buvo vykdomas žemės ūkio kolektyvizavimas – visų valstiečių ūkių sujungimas į centralizuotus kolūkius. Didele dalimi nuosavybės teisių į žemę panaikinimas buvo „klasinio klausimo“ sprendimo pasekmė. Be to, pagal to meto vyraujančias ekonomines pažiūras stambieji kolūkiai galėjo efektyviau veikti pasitelkdami technologijas ir pasidalydami darbus.
Kolektyvizacija buvo katastrofa žemės ūkiui: oficialiais duomenimis, bendras grūdų derlius sumažėjo nuo 733,3 mln. centnerių 1928 m. iki 696,7 mln. centnerių 1931–1932 m. Grūdų derlius 1932 m. buvo 5,7 c/ha, palyginti su 8,2 c/ha 1913 m. Bendroji žemės ūkio produkcija 1928 m., palyginti su 1913 m., siekė 124 proc., 1929-121 proc., 1930-117 proc., 1931-114 proc., 1932 m. -107%, 1933-101% Gyvulininkystės produkcija 1933 metais siekė 65% 1913 metų lygio. Tačiau valstiečių sąskaita prekinių grūdų, kurių šaliai taip reikėjo industrializacijai, surinkimas išaugo 20%.
Po 1927 metų grūdų supirkimo sutrikimo, kai reikėjo imtis skubių priemonių (fiksuotų kainų, rinkų uždarymo ir net represijų), ir dar katastrofiškesnės grūdų supirkimo kampanijos 1928-1929 m. klausimas turėjo būti išspręstas skubiai. Neeilinės priemonės per viešuosius pirkimus 1929 metais, jau suvoktos kaip kažkas visiškai nenormalaus, sukėlė apie 1300 riaušių. 1929 m. duonos kortelės buvo įvestos visuose miestuose (1928 m. - kai kuriuose miestuose).
Ūkininkavimo kūrimo kelias per valstiečių sluoksniavimąsi buvo nesuderinamas su sovietiniu projektu dėl ideologinių priežasčių. Buvo nustatytas kolektyvizacijos kursas. Tai taip pat reiškė kulakų „kaip klasės“ likvidavimą.
Nuo 1935 m. sausio 1 d. panaikintos kortelės duonai, dribsniams ir makaronams, o kitoms (taip pat ir ne maisto) prekėms – nuo 1936 m. sausio 1 d. Tai lydėjo atlyginimų augimas pramonės sektoriuje ir dar didesnis valstybės augimas. raciono kainos visų rūšių prekėms. Komentuodamas kortų panaikinimą, Stalinas ištarė tai, kas vėliau tapo skambia fraze: „Gyvenimas tapo geresnis, gyvenimas tapo linksmesnis“.
Apskritai 1928–1938 m. suvartojimas vienam gyventojui padidėjo 22%. Tačiau šis augimas buvo didžiausias tarp partijos ir darbo elito grupės ir nepalietė didžiosios daugumos kaimo gyventojų arba daugiau nei pusės šalies gyventojų.
Teroras ir represijos
>1920-aisiais tęsėsi politinės represijos prieš socialistinius revoliucionierius ir menševikus, kurie neišsižadėjo savo įsitikinimų. Buvę didikai taip pat buvo represuojami už tikrus ir melagingus kaltinimus.
Prasidėjus prievartinei žemės ūkio kolektyvizacijai ir paspartinus industrializaciją XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai kurių istorikų nuomone, įsigalėjus Stalino diktatūrai ir tuo laikotarpiu SSRS baigus kurti autoritarinį režimą, prasidėjo politinės represijos. plačiai paplitęs.
Represijos, trukusios iki Stalino mirties, ypač sustiprėjo 1937–1938 m. „Didžiojo teroro“, dar vadinamo „Ježovščina“, laikotarpiu. Per šį laikotarpį šimtai tūkstančių žmonių buvo sušaudyti ir išsiųsti į Gulago stovyklas dėl melagingų kaltinimų padarius politinius nusikaltimus.
SSRS užsienio politika 1930 m
>Hitleriui atėjus į valdžią, Stalinas smarkiai pakeitė tradicinę sovietų politiką: jei anksčiau ji buvo nukreipta į aljansą su Vokietija prieš Versalio sistemą, o per Kominterną - į kovą su socialdemokratais kaip pagrindiniu priešu ("socialinio fašizmo" teorija). yra asmeninis Stalino požiūris), dabar jį sudarė „kolektyvinio saugumo“ sistemos sukūrimas SSRS ir buvusiose Antantės šalyse prieš Vokietiją ir komunistų aljansas su visomis kairiosiomis jėgomis prieš fašizmą. („liaudies fronto“ taktika). Prancūzija ir Anglija bijojo SSRS ir tikėjosi „nuraminti“ Hitlerį, o tai pasireiškė „Miuncheno susitarimo“ istorijoje, o vėliau – nesėkmingomis SSRS ir Anglijos bei Prancūzijos derybomis dėl karinio bendradarbiavimo prieš Vokietiją. Iškart po Miuncheno, 1938 m. rudenį, Stalinas užsiminė Vokietijai apie būtinybę gerinti tarpusavio santykius prekybos srityje. 1938 m. spalio 1 d. Lenkija ultimatumu pareikalavo, kad Čekija perduotų jai Ciesyno regioną, dėl kurio 1918–1920 metais vyko teritoriniai ginčai tarp jos ir Čekoslovakijos. O 1939 metų kovą Vokietija okupavo likusią Čekoslovakijos dalį. 1939 m. kovo 10 d. Stalinas XVIII partijos suvažiavime padarė pranešimą, kuriame taip suformulavo sovietų politikos tikslus:
„1. Toliau vykdyti taikos politiką ir stiprinti verslo ryšius su visomis šalimis.
2. ...Neleiskite karo provokatoriams, kurie įpratę grėbti karštį kitų rankomis, tempti mūsų šalies į konfliktus.
Vokietijos ambasada tai pažymėjo kaip užuominą apie Maskvos nenorą veikti kaip Anglijos ir Prancūzijos sąjungininkėms. Gegužės mėnesį Litvinovas, žydas ir aršus „kolektyvinio saugumo“ kurso šalininkas, buvo pašalintas iš NKID vadovo pareigų, o jo vietą užėmė Molotovas. Vokietijos vadovybė taip pat laikė tai palankiu ženklu.
Tuo metu tarptautinė padėtis smarkiai pablogėjo dėl Vokietijos pretenzijų Lenkijai, Anglija ir Prancūzija šį kartą parodė savo pasirengimą kariauti su Vokietija, bandydamos pritraukti SSRS į aljansą. 1939 m. vasarą Stalinas, palaikydamas derybas dėl sąjungos su Anglija ir Prancūzija, kartu pradėjo derybas su Vokietija. Kaip pastebi istorikai, Stalino užuominos apie Vokietiją sustiprėjo pablogėjus ir stiprėjant Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Japonijos santykiams tarp Vokietijos ir Lenkijos. Iš čia daroma išvada, kad Stalino politika buvo ne tiek provokiška, kiek antibritiška ir antilenkiška; Stalinas kategoriškai nebuvo patenkintas senuoju status quo, jo paties žodžiais, jis netikėjo visiškos Vokietijos pergalės ir jos hegemonijos Europoje įtvirtinimu.
SSRS užsienio politika 1939-1940 m
>1939 m. rugsėjo 17 d. naktį SSRS pradėjo lenkų kampaniją Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje (įskaitant Balstogės sritį), kurios buvo Lenkijos dalis, taip pat Vilniaus srityje, kuri pagal slaptąjį papildomą protokolą Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartimi, buvo priskirtos SSRS interesų sferai. 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS su Vokietija sudarė draugystės ir sienų sutartį, kuria maždaug pagal „Kurzono liniją“ buvo nustatyta „siena tarp abipusių valstybinių interesų buvusios Lenkijos valstybės teritorijoje“. 1939 m. spalį Vakarų Ukraina tapo Ukrainos TSR dalimi, Vakarų Baltarusija – BSSR, o Vilniaus sritis buvo perduota Lietuvai.
1939 m. rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje buvo sudarytos sutartys su Estija, Latvija ir Lietuva, kurios pagal nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos slaptąjį papildomą protokolą buvo įtrauktos į Lietuvos ir Rusijos interesų sferą. SSRS, pagal kurią sovietų karinės bazės.
1939 m. spalio 5 d. SSRS taip pat pasiūlė Suomijai, kuri taip pat pagal nepuolimo sutarties tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos slaptąjį papildomą protokolą buvo priskirta SSRS interesų sferai, apsvarstyti galimybę. sudaryti savitarpio pagalbos paktą su SSRS. Derybos prasidėjo spalio 11 d., tačiau Suomija atmetė sovietų pasiūlymus tiek dėl pakto, tiek dėl teritorijų nuomos ir mainų. 1939 metų lapkričio 30 dieną SSRS pradėjo karą su Suomija. Šis karas baigėsi 1940 m. kovo 12 d., kai buvo pasirašyta Maskvos taikos sutartis, kurioje buvo užfiksuota nemažai Suomijos teritorinių nuolaidų. Tačiau iš pradžių užsibrėžto tikslo – visiško Suomijos nugalėjimo – nepavyko pasiekti, o sovietų kariuomenės nuostoliai buvo per dideli, palyginti su planais, kurie numatė lengvą ir greitą pergalę nedidelėmis pajėgomis. Buvo pakirstas Raudonosios armijos, kaip stipraus priešo, prestižas. Tai padarė stiprų įspūdį ypač Vokietijai ir pastūmėjo Hitlerį į mintį užpulti SSRS.
Daugumoje valstybių, kaip ir SSRS prieš karą, jie neįvertino Suomijos armijos, o svarbiausia – „Mannerheimo linijos“ įtvirtinimų galios ir tikėjo, kad rimto pasipriešinimo ji negali suteikti. Todėl „ilgas šurmulys“ su Suomija buvo suvokiamas kaip Raudonosios armijos silpnumo ir nepasirengimo karui rodiklis.
1940 metų birželio 14 dieną sovietų valdžia ultimatumą pateikė Lietuvai, o birželio 16 dieną – Latvijai ir Estijai. Iš esmės ultimatumų prasmė buvo ta pati – iš šių valstybių buvo reikalaujama į valdžią atvesti SSRS draugiškas vyriausybes ir į šių šalių teritoriją įsileisti papildomus karių kontingentus. Sąlygos buvo priimtos. Birželio 15 dieną sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvą, o birželio 17 dieną – į Estiją ir Latviją. Naujosios vyriausybės panaikino komunistų partijų veiklos draudimą ir paskelbė pirmalaikius parlamento rinkimus. Rinkimus visose trijose valstijose laimėjo prokomunistiniai darbo žmonių blokai (sąjungos) – vieninteliai rinkiminiai sąrašai, priimti į rinkimus. Naujai išrinkti parlamentai jau liepos 21-22 dienomis paskelbė Estijos TSR, Latvijos TSR ir Lietuvos TSR sukūrimą ir priėmė Įstojimo į SSRS deklaraciją. 1940 m. rugpjūčio 3-6 dienomis šios respublikos pagal priimtus sprendimus buvo priimtos į Sovietų Sąjungą. (plačiau žr. Baltijos šalių prijungimas prie SSRS (1939-1940)).
1941 m. vasarą prasidėjus Vokietijos agresijai prieš SSRS, Baltijos šalių gyventojų nepasitenkinimas sovietų režimu tapo priežastimi jų ginkluotų išpuolių prieš sovietų kariuomenę, prisidėjusią prie Vokietijos veržimosi link Leningrado.
1940 m. birželio 26 d. SSRS pareikalavo, kad Rumunija jai perduotų Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną. Rumunija sutiko su šiuo ultimatumu ir 1940 m. birželio 28 d. sovietų kariuomenė buvo įvesta į Besarabijos ir Šiaurės Bukovinos teritoriją (plačiau žr. Besarabijos prijungimas prie SSRS). 1940 m. rugpjūčio 2 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje buvo priimtas Moldovos Sovietų Socialistinės Respublikos sąjungos sudarymo įstatymas. Moldavijos SSR apėmė: Kišiniovo miestas, 6 iš 9 Besarabijos rajonų (Balti, Bendery, Kagul, Chisinau, Orhei, Soroca), taip pat Tiraspolio miestas ir 6 iš 14 buvusios Moldavijos autonominės Sovietų Socialistinės Respublikos rajonų. (Grigoriopolis, Dubossary, Kamensky, Rybnitsa, Slobodzeisky, Tiraspolsky). Likę MASSR regionai, taip pat Besarabijos Akkermano, Izmailo ir Chotyno rajonai buvo perduoti Ukrainos TSR. Šiaurės Bukovina taip pat tapo Ukrainos TSR dalimi.
Didysis Tėvynės karas
>1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija užpuolė SSRS, pažeisdama nepuolimo sutarties nuostatas. Prasidėjo Didysis Tėvynės karas. Iš pradžių Vokietija ir jos sąjungininkės sugebėjo pasiekti didelių pasisekimų ir užgrobti didžiules teritorijas, tačiau niekada negalėjo užimti Maskvos, todėl karas užsitęsė. Stalingrado ir Kursko mūšių lūžio metu sovietų kariuomenė pradėjo puolimą ir sumušė Vokietijos kariuomenę, pergalingai užbaigdama karą 1945 m. gegužę užėmus Berlyną. 1944 m. Tuva tapo SSRS dalimi, o 1945 m. dėl karo su Japonija buvo aneksuotas Pietų Sachalinas ir Kurilų salos. Per karo veiksmus ir dėl okupacijos bendri demografiniai nuostoliai SSRS siekė 26,6 mln.
Pokario laikas
>Po karo Rytų Europos šalyse (Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje) į valdžią atėjo SSRS draugiškos komunistinės partijos. JAV vaidmuo pasaulyje sustiprėjo. SSRS ir Vakarų santykiai smarkiai pablogėjo (žr. Šaltasis karas). Atsirado NATO karinis blokas, kuriam prieštaraujant susikūrė Varšuvos pakto organizacija.
Po 1946 m. karo ir bado normavimo sistema buvo panaikinta 1947 m., nors daug prekių liko stoka, ypač 1947 m. vėl kilo badas. Be to, kortelių panaikinimo išvakarėse buvo pakeltos raciono prekių kainos. Tai leido 1948–1953 m. pakartotinai ir demonstratyviai mažinti kainas. Kainų sumažinimas šiek tiek pagerino sovietinių žmonių gyvenimo lygį. 1952 metais duona kainavo 39% 1947 metų pabaigos kainos, pienas - 72%, mėsa - 42%, cukrus - 49%, sviestas - 37%. Kaip pažymėta 19-ajame TSKP suvažiavime, tuo pat metu JAV duonos kaina išaugo 28%, Anglijoje – 90%, Prancūzijoje – daugiau nei dvigubai; mėsa JAV pabrango 26%, Anglijoje - 35%, Prancūzijoje - 88%. Jei 1948 metais realus darbo užmokestis buvo vidutiniškai 20% mažesnis už prieškarinį lygį, tai 1952 metais jie jau viršijo prieškarinį lygį 25% ir beveik pasiekė 1928 metų lygį. Tačiau tarp valstiečių realios pajamos net m. 1952 m. išliko 40% žemiau 1928 m. Praėjus 30 metų po karo pabaigos, SSRS pagal GYVENIMO STANDARTĄ (hdr.undp.org) buvo tarp 10 pirmųjų išsivysčiusių šalių pasaulyje, priešingai nei 1928 m. 20 metų posovietinė buvusios SSRS šalių istorija, kurios pragyvenimo lygis dabar yra trečiojo pasaulio šalių lygyje.
SSRS 1953-1991 m
>1953 metais mirė SSRS lyderis I.V. Po trejų metų kovos dėl valdžios tarp TSKP vadovybės buvo šiek tiek liberalizuota šalies politika ir reabilituota nemažai Stalino teroro aukų. Chruščiovo atšilimas atvyko.
Chruščiovo atšilimas
>Atšilimo pradžios taškas buvo Stalino mirtis 1953 m. 1956 m. TSKP XX suvažiavime Nikita Chruščiovas pasakė kalbą, kurioje buvo kritikuojamas Stalino asmenybės kultas ir Stalino represijos. Apskritai Chruščiovo kursas buvo palaikomas partijos viršūnėje ir atitiko jos interesus, nes anksčiau net žymiausi partijos funkcionieriai, patekę į gėdą, galėjo bijoti dėl savo gyvybės. SSRS užsienio politika skelbė „taikaus sambūvio“ kursą su kapitalistiniu pasauliu. Chruščiovas taip pat pradėjo suartėti su Jugoslavija.
Stagnacijos era
>1965 metais N.S.Chruščiovas buvo nušalintas nuo valdžios. Vėliau sekė ekonominių reformų bandymai, tačiau netrukus prasidėjo vadinamasis stagnacijos amžius. SSRS nebeliko masinių represijų, tūkstančiai nepatenkintųjų TSKP politika ar sovietiniu gyvenimo būdu buvo represuoti (jiems netaikant mirties bausmės), žr. Žmogaus teisių judėjimas SSRS.
- Pasaulio banko skaičiavimais, SSRS švietimo finansavimas 1970 m. sudarė 7% BVP.
Perestroika
>1985 metais Gorbačiovas paskelbė perestroikos pradžią. 1989 metais įvyko rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, 1990 metais - į RSFSR Aukščiausiąją Tarybą.
SSRS žlugimas
>Bandymai reformuoti sovietinę sistemą privedė prie gilėjančios šalies krizės. Politinėje arenoje ši krizė buvo išreikšta kaip SSRS prezidento Gorbačiovo ir RSFSR prezidento Jelcino konfrontacija. Jelcinas aktyviai propagavo šūkį, kad reikia RSFSR suvereniteto.
SSRS žlugimas įvyko prasidėjus bendrai ekonomikos, užsienio politikos ir demografinei krizei. 1989 metais pirmą kartą oficialiai paskelbta apie SSRS ekonominės krizės pradžią (ekonomikos augimą pakeitė nuosmukis).
SSRS teritorijoje įsiplieskia nemažai tarpetninių konfliktų, aštriausias iš jų – Karabacho konfliktas nuo 1988 m., vyko masiniai armėnų ir azerbaidžaniečių pogromai. 1989 metais Armėnijos TSR Aukščiausioji Taryba paskelbė apie Kalnų Karabacho aneksiją, o Azerbaidžano TSR pradėjo blokadą. 1991 m. balandį iš tikrųjų prasidėjo karas tarp dviejų sovietinių respublikų.
